Kitokia istorija

XXXVI DALIS

- Lu, aš Tau turiu kai ką pasakyti. - tarė Tobis. Jis buvo kiek susijaudinęs ir nervingas. Jo rankos drebėjo, o jo veidas buvo visas raudonas.

- Tobi, Tau viskas gerai? - tarusi priėjau arčiau jo ir uždėjau savo ranką jam ant kaktos. Bijojau, kad jis peršalo ar dar blogiau, pasigavo kokį virusą. Jis atsitraukė nuo manęs. - Tobi, Tu visas degi. Tau tikrai viskas gerai? - buvau susirūpinusi juo, tad vėl priėjau prie jo. Suėpiau jo veidą dviem rankom ir priverčiau jį žiūrėti į mane. - Tobi, Tu esi vienintelis žmogus, kuriuo aš pasitikiu ir aš jausiuos beviltiškai, jei Tavęs neteksiu vėl, tad prašau, pasirūpink savimi. Juk žinai, kad aš nerimauju dėl Tavęs, - buvau nusiminusi ir išsigandusi dėl jo būklės, tačiau nesitikėjau, kad viskas pasisuks tokia kryptimi.

Tobis patraukė mano rankas nuo savo veido ir nusisuko.

- Tu vis dar ieškai Marko? - jo balsas drebėjo. - Pasakyk man atvirai, prašau.

- Taip. Jis mano vaikystės draugas ir vaikystės meilė. Jis maip ir Tu, man yra be galo brangus žmogus mano gyvenime. Tai yra mano tikslas vėl jį surasti ir su juo padainulti. - aš nuleidau galvą ir ėmiau verkti. - Aš jo pasiilgau, Tobi. Aš juo tikėjau, bet jis mane paliko. Aš noriu sužinoti, kodėl. Noriu sužinoti, kodėl jis man nieko nepasakė. Kodėl jis neatsisveikino ir kodėl nerašė. Mane tai žudo. Tai mane kankina ir aš nežinau kaip toliau elgtis. Kaip man jį surasti? O gal man pasiseks taip pat, kaip ir su Tavimi? Gal jis pats mane ras? - aš buvau nusivylusi viskuo, kas vyksta. - Aš... Aš niekam tikusi...

- Nekalbėk taip. - įsiterpė Tobis. - Tu esi nuostabi. Tu pati geriausia mano kada nors sutikta mergina. Tu niekada nepasiduodi. Tu per sunkiausią gyvenimo laikotarpį ėjai aukštai pakėlusi galvą. Tu visus tuos devynis metus nenuleidai rankų ieškodama savo draugų. Tu esi unikali mergina. Tad nedrįsk apie save taip kalbėti. Man Tu esi pati geriausia, Luna. Prisimink tai. - jis priėjo prie manęs ir švelniai nuvalė mano ašaras ir apkabino. Jauęiau, kaip stipriai plaka jo širdis, kuri taip mane ramina. Pagaliau aš kartu su Tavimi.

{Tobio pov.}

Aš žiūrėjau į ją. Ji nuostabi. Ji tokia graži, miela ir nuostabi. Jos akys žydros, kaip vandenynas, o šypsena šviesesnė net už pačią saulę. Aš taip norėčiau pasakyti jai, kaip aš jaučiuosi. Norėčiau išrėkti visam pasauliui, kokia ji man svarbi ir kaip ji man patinka. Jai suėmus mano veidą, vos susivaldžiau jos nepabučiavęs. O juk aš taip norėčiau tai padaryti. Noriu, tačiau negaliu. Negaliu viso gadinti. Negaliu jos dar labiau skaudinti. Ji užtektinai prisikentėjo, o ir ji vis dar myli Marką - žmogų, kuris ją sugniuždė palikdamas ir kurį ji taip saugo savo širdyje. Turiu būti kantresnis. Turiu ją palaikyti ir jai padėti. Juk jei aš ją myliu, turiu linkėti jai tik gero ir nesvarbu ar ji bus su manimi, ar su kitu.

- Man Tu esi pati geriausia, Luna. Prisimink tai. - tariau jai žodžius, kuriuose užslėpti žodžiai "aš Tave myliu"... tačiau to Tu niekada nesužinosi...