Kitokia istorija

XXXXII DALIS

- Tai neturi jokios įtakos mano dabartiniam elgesiui. - tariau ramiai. - O Trevio prisipažinimas yra ne Tavo reikalas, Maksai.

- Bet juk tai tiesa, - neatlyžo jis. - Juk Tu pabėgai iš ryto, kad nematytum jo ir kad nebūtų nejauku.

Trevisas atrodė nusiminęs. Jis nuleido savo galvą ir žvelgė į grindis. Priešingai nei jis, Lukas buvo piktas. Jis spoksojo į Maksą su didžiule pagieža, tik vis dar nesupratau kodėl.

- Primink, nuo kada mes taip gerai sutariam, kad Tu užėjai į mano namus? - kiek supykusi paklausiau jo. - Ir nuo kada Tu man gali aiškinti ir reikalauti iš manęs kažko, ko net nėra? Kas Tu iš vis manai esąs, kad įsibrovei į mano namu ir priedu dar man priekaištauji? - aš buvau įsiutusi. Maksas stovėjo ir žvairavo į mane.

- Matai, princese, Tavo ši iškelta scena viską paaiškina. Tu nebūtum taip įsiutus, jei aš nesakyčiau tiesos. Prigavau Tave. - jis buvo patenkintas savo pasiektu rezultatu. Jis išvedė mane iš kantrybės kas privedė prie mano neapgalvoto elgesio.

- Duodu Tau 10 sekundžiu nešdintis iš mano namų, antraip būsi išmestas iš čia prieš savo valią. - surikau ant jo.

- Ir kas mane iš čia išmes? Trevisas? O gal Tavo numylėtinis Lukas? Pripažink, Princese, Tu bejėgė. Viskas ką Tu dabar gali padaryti yra prisipažinti kas vakar nutiko ir kaip Tu pasielgei dėl savo naudos.

Aš nebeiškenčiau iš atsistojau nuo sofos, kurioje taip patogiai gulėjau. Greitu žingsniu priėjau prie Makso ir nieko nesakiusi jam trenkiau. Jis pradėjo juoktis.

- Princese, rimtai manai, kad man skaudėjo? - toliau juokėsi jis.

- Nieko panašaus. Bet aš Tave perspėju, nešdinkis iš mano namų. Ir beje, jei dar ką nors pasakysi apie mane ir Trevisą arba Luką, nepabijosiu trenkti stipriau. - buvau be galo pikta, o vaikinai nieko nesakė tik stovėjo ir klausė bei stebėjo kas vyksta.

- Žinai, kalės loja, bet nekanda, - sarkastiškai išrėžė jis. Jis dar norėjo kažką sakyti, tačiau dėl susikaupusio pykčio manyje aš spyriau jam į tarpukojį ir Maksas parkrito tiesiai man po kojomis.

- Kaip gerai, kad aš ne viena iš Tavo pažįstamų kalių. - išrėžiau jam. - O dabar nešdinkis, kol nepraskėliau Tavo tuščios galvos, nes patikėk, aš galiu tai padaryti!

Staiga pasigirdo skambutis į duris, tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Žudančiu žvilgsniu žiūrėjau į Maksą, gulintį ant grindų. Galiausiai jis vos ne vos atsistojo ir kiek susilenkęs nuėjo link durų. Jas pravėręs dar kiek pastovėjo ir galiausiai išėjo sakydamas, kad tai dar ne pabaiga.

- Aš tikriausiai ne laiku užėjau, - pasigirdo balsas iš už durų.

- Jei nori iš šių namų nebeišeiti sveikas gyvas, tuomet laiku, - įsiutusi ir nesusivaldžiusi išrėžiau žmogui, kurio net nemačiau.

- Tu kas? - piktai tariau, priėjusi prie vaikino.

- Negi pamiršai mane, Princese? - tarė pasitikinčiai savimi vaikinas.

- Prisiminčiau Tave tik tuo atveju, jei būtum gražus arba jei būčiau Tave sumušusi. - sarkastiškai tariau jam, o vaikinas tik nusijuokė.

Šiaip, jis buvo tikrqi išvaizdus. Žvilgantys juodi plaukai, tamsiai rudos akys ir nuostabi šypsena.

- Na, tai buvo kiek skaudu, - tarė jis. - Aš Kalebas.

- Man tai turėtų kažką sakyti?

- Umm, gal galim apie tai pakalbėti vieni?- jis kiek nedrąsiai paklausė.

- Ar galit mus palikti vienus neilgam? - atsisukau į vaikinus kurie stovėjo man už nugaros. Jie linktelįjo ir išėjo iš namų, o Kalebas priėjo prie manęs.

- Kaip jau sakiau, esu Kalebas. Aš Tavo įbrolis.