Kitokia istorija

XIII DALIS

Aš nusilenkiau žiūrovams, kurie manęs klausė, nulipau nuo scenos ir nuėjau link Luko. Jis sėdėjo su milžiniška šypsena ir sekė kiekvieną mano žingsnį.

- Tu buvai nuostabi, Lu. - tarė Lukas.

" - Lu, palauk manęs, - šūktelėjo Markas. - mes juk žadėjom eiti kartu namo. Kodėl Tu nepalaukei manęs prie mokyklos?
- Aš mačiau Tave su draugais, maniau, kad būsi su jais, - nuleidusi galvą atsakiau jam.
Jis čiupo mane už rankos ir nusišypsojęs tarė:
- Lu, Tu man svarbesnė, nei draugai. Daugiau taip negalvok. Eime namo."

- Luna! Ei, Luna! - šuktelėjo Lukas. - Tau viskas gerai?

- Umm.. taip, atleisk. Užsisvajojau. - pasimeturi atsakiau. Viskas kas vyksta, dauguma žodžių, kuriuos girdžiu, tai prisiminimai, kurie dar dabar neleidžia man ramiai gyventi.

Pasigirdo telefono skambutis. Paėmusi telefoną, pamačiau, kad skambina mama.

- Atleisk, turiu atsiliepti. - tariau Lukui ir nuėjau toliau paplūdimio, kad galėčiau susikalbėti su mama.

L - aš ; M - mama

L: Klausau?
M : Luna, Tu kur?
L: Aš su Luku paplūdimy. Jis pasikvietė mane į karaoke vakarą.
M: Kada grįši namo?
L: Apie 22 val. jei tinka.
M: Tik būk atsargi. Šiandien grįšiu vėlai. Kai grįši namo būtinai užsirakink. Aš raktą nuo namų turiu.
L: Gerai, mama.
M: Gerai praleisk laiką. Iki.
L: Ačiū, mama. Iki.

Baigusi pokalbį grįžau prie Luko. Mes sedėjom, juokavom, juokemės, valgėm picą. Tai buvo tikrai gerai leidžiamas laikas. Kai jau ruošemės keliauti link namų, pajaučiau ranką man ant peties. Atsisukusi pamačiau vaikiną, tačiau niekaip negalėjau prisiminti kas jis.

- Taip ir maniau, kad sutiksiu Tave čia. - tarė jis.

- Ko Tau čia, Trevisai? - klausia piktas Lukas.

- O, Mileris. - pašaipiai tarė vaikinukas. - nemaniau, kad be savo draugelių drąsus kur nors išeiti. Bet ne Tu man šiandien rūpi. Su Tavimi kitą kartą išsiaiškinsiu, tad patylėk. - jis paėmė mane už rankos ir išsitempė iš paplūdymio. Lukas šoko nuo kedės ir pačiupo mane už kitos rankos.

- Nedrįsk jos liesti. Ko Tau iš vis nuo jos reikia? - agresyviai paklausė Lukas.

- Ne Tavo reikalas, Mileri. Ji eis su manimi, noro Tu to ar ne.

- Sveiki. Šiaip aš vis dar čia. Ir aš jums ne daiktas, kad spręstumėt už mane ką aš darysiu, o ko ne, - įsikišau į jų pokalbį ir išsivadavau iš jų gniaužtų. - aš esu asmenybė, o ne kažkoks žaisliukas. Taip kad aš einu namo, o jūs galit ir toliau aiškintis tarpusavio reikalus. Gero vakaro. - tai pasakiusi aš pasiėmiau savo kuprinę ir gėles ir jau norėjau eiti link namu, kai vaikinas, kurį Lukas pavadino Trevisu, pagriebė mane vėl už rankos ir tarė :

- Man reikia su Tavimi pakalbėti. Atleisk, kad taip negražiai pasielgiau. Suteiksi man kelias minutes?

- Aš Tau sakiau, kad ji niekur su Tavimi neis, Trevisai. - šuktelėjo Lukas.

- Man atrodo ji aiškiai pasakė, kad nėra daiktas, kuriam galima nuroinėti ką daryti ir ko ne. Tegul pati nusprendžia ką daryti, tad patylėk.

- Čia Tu! - šuktelėjau prisiminusi vaikinuką. - Čia Tu tas skenduolis.

- Na, šiaip mano vardas Trevisas, bet gali mane vadinti Treviu. - jis nusišypsojo. Jo šypsena labai graži ir miela.

- Malonu susipažinti, Trevi, tačiau po to, koks buvai grubus su manimi paplūdimy, nepaisant situacijos, su Tavimi nelabai norėčiau kalbėti. - atsisukau į Luką. - Ačiū Tau labai, už šį vakarą. Buvo nerealu, tačiau aš jau eisiu namo. Gal kada dar suaitiksim, bet kol kas iki. - atsisveikinau ir nuėjau.

- Palauk, aš palydėsiu, tarė Lukas.

- Nereikia, kelią rasiu pati. Ačiū, - gan šaltai tariau ir nuėjau.

Aš išėjau, o vaikinai pasiliko man už nugaros. Aš buvau pikta ant jų abiejų. Vienas grubus šiknius, nors ir su gražia šypsena, o kitas man įsakinėja, kaip kokiai marionetei, nors ir yra mielas.

Priėjau savo namus. Išsitraukiau raktus nuo jų ir sustojau prie durų, norėdama juos atrakinti. Išgirdau, kaip sutraškėjo šaka, nukritusi ant žemės ir apsisukau.

Už manęs kažkas yra ir aš matau jo siluetą...