Kitokia istorija

XIX DALIS

- Ummm, tik yra viena problema. - suraukęs antakius tarė Lukas.

- Kokia dar problema, asile? - paklausė kiek piktas Trevis.

- Aš susitariau su Tomu, kad jei viskas išeis, tai keturiese varysim kur nors ir pagal viską jis už 5 minučių turėtų būti pas Tave kieme. - tarė Lukas.

- Tai pasakyk, kad negalim ir viskas. Kame čia problema? - paklausė Trevisas.

- Arba jis gali prisijungti prie mūsų, jei jis nori. - įsiterpiau į jų pokalbį.

- O Tu nieko prieš? - nustebo Trevis. - Juk jūs net nesat pažįstami.

- Visų pirma, mes susipažinom
Jis mane dar ir išgelbėjo, o antra, juk jūsų aš irgi pilnai nepažįstu.

- Gerai, Tu laimėjai šį ginčą, - tarė Trevis ir nusijuokė. - O Tu gali skambint savo draugeliui ir pasakyti, kad jis užeitų, - pasisukęs į Luką tarė.

Aš visiškai neplanavau tokio įvykių posūkio. Vaikinai, nuo kurių norėjau atsiriboti, dabar sėdi mano namuose, geria arbatą ir juokauja. Aš pati sėdžiu prie kompiuteriu, mėgindama rasti kokią nors dainą, kuroą galėčiau sudainuoti mokykloje. Man liko 4 valandos iki repeticijos ir aš neturiu nieko pasiruošusi. Pripažinkit, keista situacija. Mano paiešką bei apmąstymus pertraukė beldimas į duris. Aš atsistojau ir nuėjau link durų. Jas atidariau ir pasitikau Tomą.

- Sveika, žibute, - tarė jis ir nusišypsojo.

- Labas, Tomce, - tariau jam, - užeik ir jauskis kaip namie. - nusišypsojau.

Jis užejo, atsiprašė už įsiveržimą ir prisijumgė prie kitų.

- Dabar taip. Mūsų pagrindinė užduotis yra padėti Lunai išsirinkti ir parepetuoti dainą, kuroą ji atliks rugsėjo pirmosios šventėje. Visiems aišku? - paklausė Lukas.

- Turiu kelis variantus. - tarė Tomas. - tačiau prieš juos pasiūlant noriu išgirsti kaip Tu dainuoji ir kaip aukštai gali išdainuoti. Tai neprivalo būti greita daina. Aš tiesiog noriu įvertinti Tavo balsą.

Aš linktelėjau. Iš savo kambario atsinešiau sintezatorių, pastačiau jį, viską sutvarkai uir pradėjau groti bei dainuoti.

Aš dainavau kaip visada įsijautusi. Kiekvieną dainos žodį, sakinį ar net posmelį aš bandau išgyventi dainuodama. Aš įdedu visą širdį į dainuojamą dainą. Štai kas padeda man išlikti gyvai. Dainavimas.

Baigiau dainuoti. Vaikinai sėdėjo ir nieko nesakė. Aš kiek nusiminiau. Nejaugi man nepavyko dasigauti iki jų širdžių. Nejaugi aš susimoviau? Galiausiai Tomas atsistojo ir priėjo prie manęs.

- Žibute, nežinau ar Tau tai kas nors sakė, bet tebūnie tai pasakysiu aš ir prašau įsidemėk mano šiuos žodžius. Tavo balsas nerealus, lygiai kaip ir Tu. Su savo balsu gali kalnus nuversti ir visus priversti jausti tai, ką Tu pati jausti dainuodama. Tad nemėgink apleisti savo balso ir dainuok. Visada dainuok. Ir nesvarbu ką Tu dainuosi per šventę, jei sudainuosi taip pat jausmingai kaip šią, nepaliksi abejingo nė vieno. - po šių jo žodžių, aš susigėdau ir išraudonavau.

- Ačiū Tau, Tomuk, už tokius nuostabius žodžius. - padėkojus jam nuleidau galvą.

- Mergyt, Tu nereali! Man net šiurpas per kūną nuėjo klausant Tavęs! - garsiai ištarė Trevis.

- Dėkui, - nusišypsojau.

- Na, aš net nežinau ką Tau pasakyti. Viskas jau kaip ir pasakyta už mane, tačiau prie viso to galiu pridurti tik tai, kad ši daina ir Tavo balsas išliks mano širdyje, - priėjęs prie manęs pasakė Lukas.

Aš susigraudinau. Akimirką aš tiesiog stovėjau ir negalėjau atsipeikėti. Aš pasiekiau jo širdį, ne tik ausis. Aš tai sugebėjau. Mano veidu ėmė tekėti ašaros, tačiau tai buvo laimės ašaros. Iš to džiaugsmo aš puoliau Lukui į glėbį ir smarkiai jį apkabinau.

- Man pavyko! Man pagaliau pavyko! - šaukiau aš.

- Kas pavyko, mergyt? - paklausė Trevis.

- Man pagaliau pavyko savo dainavimu pasiekti jo širdį. Man tai pavyko. Aš jau pakeliui link savo tikslo!

Visi ėmė juoktis išskyrus Luką. Jis stovėjo lyg suakmenėjęs. Galiausiai vaikinai irgi kiek nutilo.

<Luko pov.>

"Priėjau prie Lunos. Vis dar neatsipeikėju nuo jos dainavimo, nuo jos balso ir nuo jos atsidavimo muzikai. Man reikia kažką pasakyti, kad ji nusišypsotų. Nagi, Lukai, galvok!"

- Na, aš net nežinau ką Tau pasakyti. Viskas jau kaip ir pasakyta už mane, tačiau prie viso to galiu pridurti tik tai, kad ši daina ir Tavo balsas išliks mano širdyje, - tariau jai. Mano širdis dreba, nežinau, ar šie žodžiai privers ją nusišypsoti, bet aš labai tikiuosi.

Ji sustingo. Kodėl ji sustingo? Kodėl ji nieko nesako? Ar aš pasakiau kažką ne taip? Pastebėjau, kaip jos akyse renkasi ašaros. Jos rieda jos veidu. Man reikia atsiprašyti.

Tačiau staiga, jis pribėgo ir smarkiai mane apkabino. Aš suakmenėjau. Jos šiltas ir smulkus kūnas prisispaudė prie manęs. Jos mėlyni plaukai kvepėjo braškėmis ir ji pati buvo laiminga.

- Man pavyko! Man pagaliau pavyko! - džiaugsmo pilnu balsu sušuko Luna.

- Kas pavyko, mergyt? - paklausė Trevis.

- Man pagaliau pavyko savo dainavimu pasiekti jo širdį. Man tai pavyko. Aš jau pakeliui link savo tikslo!

Aš apglėbiau ją savo rankomis ir atkėlęs ją nuo žemės apsukau ratu. Paleidęs ją pamačiau jos veide šypseną, kuri mane ištirpdė.

<Lunos pov.>

Lukas mane apkabino ir apsukęs ratu paleido. Aš tokia laiminga. Pagaliau aš galėsiu pasiekti Marko ir Tobio širdis. Pagaliau! Gal pagaliau mes vėl susitiksim. Gal pagaliau mes vėl būsim kartu!

- Gal užsisakom kokią picą? - staiga iš niekur nieko paklausė Tomas.

- Aš už! - sušukom visi kartu.

Nuėjom prie stalo ir išsirinkom visi norimos picos. Paskambinom į piceriją ir užsisakėm jas į mano namus. Nepraėjus nė 10 minučių nuo užsakymo pasigirdo beldimas į duris.

- Nejaugi taip greitai? - nustebo Trevisas.

- Aš einu atidarysiu, o jūs nueikit padarykit arbatos.

- Tu leidi muma patiems pasidaryti arbatos? - nustębo Tomas.

- Aš juk sakiau "jauskitės kaip namuose". - nusijuokiau ir pasileidau link durų.

Atidariau duris su šypsena, tačiau ji ilgai neužsiliko. Pravėrusi duris nustebau, bet gal labiau net išsigandau ir tariau :

- K-ką? K-kaip? T-t-tėti?...