Kitokia istorija

X DALIS

- Taigi, ko Tau į mūsų gimnaziją vasarą? - tylą pertraukė Tomo klausimas.

- Užpildyti dokumentus, kad į mokyklą priimtų, - atsakiau.

- Tu nesakei, kad lankysi mūsų mokyklą, - nustebęs tarė Lukas.

- O Tu ir neklausei, - atsakiau gan šaltai.

- Tai kelintokė būsi? - susidomėjo Tomas.

- Vienuoliktokė

- Tai Tau septyniolika?

- Kol kas tik šešiolika.

- Tai kada Tavo gimtadienis? - susidomėjęs į pokalbį įsiterpė Lukas.

- It's for me to know and for you to find out

Po šio mano atsakymo stojo tyla. Praėjus kelioms minutėms sukaupiau drąsos ir tariau :

- Tomai, o kiek Tau metų?

- Man aštuoniolika. - kiek pasimetęs atsakė Tomas.

- O Tau, Lukai?

- Prieš kelis mėnesius suėjo septyniolika. Būsim klasiokai, - tai ištaręs jis atsisuko į mane ir plačiai nusišypsojo.

- Mes jau netoli mokyklos. - kiek patylėjęs tarė Tomas.

Mašina sustojo, prieš išlipant padėkojau vaikinams už pagalbą ir išlipau iš automobilio.

- Luna! Palauk! - šūktelėjo Lukas. - Einam aš palydėsiu Tave iki direktoriaus kabineto. - pažiūrėjau į laikrodį. 11:54

- Būčiau labai dėkinga. - tariau ir nuleidau galvą.

Ėjom link pagrindinio įėjimo. Mokykla atrodė milžiniška ir tokia didinga. Ji buvo kreminės spalvos su didžiuliu užrašu "V. KAMBUROS GIMNAZIJA". Mane tai sužavėjo. Įėjom į vidų. Tai buvo nuostabu. Kreminės sienos, apkabintos vaikų piešiniais. Paėjom toliau, ten buvo didžiulė sieninė spinta su stiklinėmis durimis, pro kurias matėsi prizai, bei milžiniškos, pirmos vietos taurės. Kilom laiptais į antrą aukštą.

- Štai ir direktoriaus kabinetas. Sėkmės ir tikiuosi, kad Tave priims. - tarė Lukas.

- Ačiū Tau už pagalbą, - nusišypsojau vaikinukui. Jis irgi nusišypsojo ir apkabino mane atsisveikindamas. Tuo metu mano šypsena dingo. Pasimečiau. Rankos lyg suakmenėjo ir aš negalėjau jų pajudinti. "Kas man negerai?" Mintyse iškilo tik toks klausimas. Jis mane paleido ir atsitraukęs atsisveikino ir išėjo, o aš likau stovėti toje pačioje vietoje kaip suakmenėjus.

Staiga, lyg pabudusi iš sapno, suvokiau, kad manęs jau laukia, tad nieko nelaukusi pasibeldžiu į kabineto duris ir užėjau.

- Sveika, Tu tikriausiai būsi Luna Marz. Užeik ir prisėsk. - maloniai tarė direktorius. Jis buvo gan neaukštas ir stambokas. Vilkėko kostiumines pilkas kelnes ir baltą ilgom rankovėm maikę. Jo plaukai buvo juodos, kiek pablukusios smalvos, o ant nosies buvo uždėti akiniai. - Taigi, kaip Tau mūsų mokykla?

- Ji nuostabi. Mane sužavėjo jos architektūra. Užėjusi į vidų pamaniau, kad papuoliau į kokią prezidentūrą. - atsakiau. Dirėktoriu švelniai nusijuokė.

- Parodyk man savo dokumentus. - padariau tai, ko jis paprašė. Po 10 minučių tylos, jis pagaliau tarė :

- Tavo pasiekimai bei pažymiai buvusioje mokykloje tiesiog stulbinantys, - aš nusišypsojau. - Mes su Tavo mama daug kalbėjom apie Tave ir Tavo stojimą į šią mokyklą, tačiau norėčiau Tavęs paklausti, kodėl manai, kad turėtume Tave priimti?

- Aš esu kruopšus žmogus, manau, kad mano pažymiai bei balai, pakeltų jūsų mokyklos lygį. Taip pat esu komunikabili (melavau), tai manau, jog galėčiau sutarti su šios mokyklos mokiniais bei mokytojais.

- Matau, kad Tavo mokyklos pasiekimuose yra punktas jog dalyvavai įvairiuose renginiuose, bei domiesi muzika. Tai tiesa?

- Taip. Buvusioje mokykloje dažnai koncertuodavau įvairiuose renginiuose.

- Tuomet ką atsakytum, jei paprašyčiau Tavęs pakoncertuoti ir rugsėjo pirmosios šventėje?

- Aš sutinku. - nieko negalvojusi atsakiau.

- Tuomet džiugu. Įtrauksim Tave į scenarijų. O dabar eime užpildysime dokumentus, kad nuo rugsėjo pirmos dienos Tu būsi oficiali mūsų gimnazijos mokinė.

- Dar turiu klausimą dėl dainos. Kokia tai daina turėtų būti?

- Manau, kad kuo linksmesnė, tuo geriau.

- O dainos kalba svarbi?

- Visiškai ne. Jaunimas šiais laikais labiau mėgsta angliškas dainas, tad nematau jokio tikslo drausti dainuoti populiarias dainas.

- Tuomet gerai.

Po gero pusvalandžio pagaliau išėjau iš mokyklos. Praėjau aikštelę. Pasigirdo balsas :

- Na ką, jau galim sveikinti? - tai buvo Tomas.

- Manau, kad taip. - atsakiau.

- Tai ta proga, mes nuvešim Tave iki namų, - išsišiepė Lukas. Jis priėjo prie durų ir atidarė jas man. Pasijaučiau kiek nejaukiai, tačiau su šypsena jam padėkojau ir atsisėdau į mašiną.

Privažiavę mano namus vaikinai kiek nustebo. Lukas prabilo :

- Kodėl Tu gyveni tokioje nuošalioje vietoje?

- Nežinau, tačiau ši vieta man patinka. Čia jauku, o ir mietelio triukšmas iki čia nedaeina.

Abu susimąstė ir pradėjo juoktis.

- Gerai, vyručiai. Ačiū labai jums, kad pagelbėjot šiandien. Mielai dar paplepėčiau, tačiau turiu eiti namo. Iki vakaro dar daug ką turiu atlilti. Tad dar kartą ačiū. Ate Tomai, buvo malonu susipažinti ir tikiuosi dar kada susitiksim. O su Tavim Lulai susimatysim vakare. Čiau.

Išlipusi iš mašinos nuėjau iki durų, vaikinai dar stovėjo mano kieme. Išsitraukiau raktus, kad atsirakinti duris, tačiau palenkusi ranką jos atsidarė. Aš užėjau į namus, tačiau labai bijojau. Išgirdau, kad juose kažkas vaikšto, tad išbėgau iš namų. Tomas su Luku dar buvo mano kieme, tad pribėgau prie jų. Abu, lyg susitarė išlipo iš mašinos pamatę mane išbėgusią pro duris.

- Kas buvo!? - abu vienu metu paklausė.

- M-mano namuose kažkas yra...