Kitokia istorija

XX DALIS

- K-ką? K-kaip? T-t-tėti?...

Jis nieko neatsakė, tik pastūmė mane į šoną ir užėjo į namus. Aš suakmenėjau, o jis užėjo ir pradėjo žvalgytis. Atsipeikėjus pribėgau prie jo.

- Ką Tu čia darai? - paklausiau jo.

- Į mane kreipkis "jūs". - šaltai atsakė jis ir po šių žodžių mano širdis įskilo.

- Kaip suprasti? - te sugebėjau paklausti jo. Mano klausimas buvo praignoruotas.

- Kur Dženisė? - paklausė jis. Tai mano mamos vardas.

- J-ji darbe, - išlemenau.

Jis nuėjo ir atsisėdo ant fotelio.

- Aš nesupratau. Kas čia vyksta? - kiek įpykusi tariau. - Po beveik 10 metų Tu atsirandi prie mūsų namų durų, įsiverži į namus ir lyg jų šeimininkas įsipatogini ant fotelio. Gal malonėtum atsakyti man į klausimus?

- Aš neprivalau prieš Tave teisintis ir kaip jau sakiau į mane kreipkis "jūs". Mes nesam tokie artimi, kad vartotum neformalią kalbą su manimi. Ar Tavo netikusi motina Tavęs nesugebėjo to išmokyti? - pašaipiai paklausė jis. Mano širdyje atsirado dar didesnis trūkis. Ties tuo aš įgavau šiek tiek drąsos.

- Atsakyk man į prakeiktus klausimus! Kokio velnio čia atsibeldei ir ko Tau iš mūsų reikia? Ir nedrįsk taip kalbėti apie mamą! Juk ne ji paliko savo šeimą dėl prakeiktos šiūkšlės! - jis atsistojo ir priėjo prie manęs. Akimitką jis tiesiog žiūrėjo į mane piktu žvilgsniu ir galiausiai trenkė man per veidą.

- Tu neturi teisės taip kalbėti su manimi. Tu esi niekas, tad užsičiaupk ir malonėk svečiui parodyti nors šiek tiek pagarbos ir padaryk kavos. - aš likau šoke. Tai visiškai kitas žmogus, negu kurį pažinojau.

Vaikinai, kurie buvo virtuvėje išgirdę riksmus stebėjo viską iš virtuvės pasislėpę, kad jų nepastebėtų.

- Aš esu niekas? - tesugebėjau ištarti. - AŠ TAU ESU NIEKAS?! - išrėkiau. - Kaip Tu drįsti? Palieki mus su mama dėl eilinės moters, kuri pakeltų Tavo reputaciją, ieškai kur tik įmanoma naudos tik sau ir atsigavęs pas savo paliltą šeimą Tu drįsti taip kalbėti su savo dukra? Kuo Tu save laikai? - jis sugniaužė kūmštį.

- Aš Tau pasakiau užsičiaupti, - per sukąstus dantis išrėžė jis.

- Nešdinkis iš mano namų! Aš nenoriu Tavęs matyti! Dink!!!! - pradėjau rėkti aš.

- Tau niekas nedavė teisės man aiškinti, niekam tikęs vaike! - jis užrėkė ir užsimojo dar kartą man trenkti. Aš išsigandau ir užsimerkiau laukdama smūgio, tačiau tik išgirdau balsą.

- Pakaks. Manau mergina aiškiai pasakė jums iš čia išeiti, - tai buvo Tomas. Aš atsimerkiau ir pamačiau, kaip jis laiko mano tėvo ranką, neleisdamas jam man trenkti.

- Kas Tu per vienas? Bent žinai kas aš? - ištraukė savo ranką jam iš gniauštų ir paklausė tėtis.

- Pone, manau šioje situacijoje tai, kas esate jūs, neturi visiškai jokios reikšmės. Situacija yra labai paprasta. Jūs įsiveržėte į šios merginos namus ir naudojate prieš ją smurtą. Tad prašyčiau išeiti, jeigu nenorite turėti reikalų su policija, o tuo labiau su žurnalistais. Nemanau, kad norėtumėte, jog ši situacija pasiektų jūsų gerbėjus ir spaudą. - jis kalbėjo labai griežtai, bet kartu ir ramiai bei pasitikinčiai savimi.

Žmogus, kurį visą laiką laikiau savo tėvu, pasipiktinęs patraukė link durų, tačiau jas pasiekęs atsisuko ir tarė :

- Aš dar grįšiu. Taip ir gali pasakyti savo mergšei motinai. - jis išėjo ir trenkė durimis.

Aš stovėjau vietoje. Mano rankos buvo nusvirusios ir aš negalėjau pajudėti. Mano kūnas sustingo. Girdėjau, kaip aplink mane šurmuliavo žmonės, girdėjau kaip jie kalba, tačiau negalėjau suprasti nė vieno jų ištarto žodžio. Mano žvilgsnis buvo nukreiptas į grindis, tačiau vaizdas liejosi. Jaučiau, kaip mano viduje kažkas sudužo į smulkius smulkius gabalėlius. Jaučiau, kaip kažkas manyje pasikeičia. Mano rankos ėmė drebėti. Mano kojos silpnėjo, o keliai ėmė linkti. Aš susmukau ant žemės vietoje, kurioje stovėjau ir negalėjau pajidėti iš vietos. Negalėjau atsistoji, negalėjau pajudinti nė vienos kūno dalias. Mane lyg suparalyžiavo. Galvoje sukosi tiek daug minčių, kurių negalėjau sudėlioti į tam tikrus ir rišlius sakinius. Aš palūžau...

"Atleisk man, Markai, aš daugiau nebegaliu"

Šie žodžiai atėjo į mano galvą, po kurių pajaučiau, kaip mano skruostu teka ašaros, viena po kitos, jos leidžiasi mano veidu žemys ir kapsi man ant kelių.

Aš ėmiau po truputį atsipeikėti. Ėmiau suprasti kas ką tik įvyko. Ėmiau matyti kas vyksta aplink mane ir girdėti, kas man yra sakoma.

- Mergyt! Prašau, pasakyk ką nors! - bandė prisišaukti mane Trevisas.

- Žibute, neverk. Kalbėk su mumis. - kalbėjo gan ramiai Tomas.

- Luna, žinau kaip Tau dabar sunku, bet neatstumk mūsų. Mes čia, kad padėti Tau, tad leisk mums. - maldavo Lukas.

Visą tai išgirdusi aš atsistojau. Visi sužiuro į mane. Aš pasitraukiau nuo jų ir atsistojau prie klavišinių. Gan ilgai į juos žiūrėjau ir nieko nedariau, kol galiausiai mano pirštai ėmė liesti klavišus ir skleisti tam tikrą garsą.

Aš nemoku išsakyti savo pačios žodžiaos ką aš galvoju ir ką noriu pasakyti, tad tiesiog darysiu tai, ką moku geriausiai...

Aš dainuosiu!