Kitokia istorija

XVIII DALIS

Liepos 7 d. Praėjo savaitė ir trys dienos po įvykio su vaikinais netoli mano namų. Tą vakarą, kai grįžau namo, mamos dar nebuvo, tad aš tiesiog persirengiau, apsilankaiu duše ir kritusi į lovą užmigau.

Po to vakaro, nebuvau susisiekusi su vaikinais. Kažkodėl maniau, kad taip bus geriau. Tad aš tiesiog per tą savaitę galutinai susitvarkiau namus. Visi daiktai dabar gulėjo savo vietose ir nė vienam kambary nebuvo nė vienos dėžės.

Taip pat sulaukiai skambučio iš direktoriaus. Jis pranešė, kad liepos 26 d. reikia ateiti mokyklą. Tai dėl rugsėjo pirmosios renginio ir mano dainos. Vis dar negaliu išsirinkti dainos kurią, kurią galėčiau dainuoti, bet juk laiko dar daug.

Taip pat, mama gavo gerą darbo pasiūlymą. Labai džiaugiuosi už ją, tik tiek, kad ji labai abejoja ar jį verta priimti, kadangi, jei ji sutinka, tai nuo rugpjūčio 6 d. ji turi išvykti į Tokiją dviem savaitėm. Ten vyks apmokymai bei pasiruošimas darbui. Komunikacijos su kitų šalių atstovais ir bendraminčių paieškos tik sustiprins ir padidins jos žinias ir darbo padėtį.

Tai va, pastarasias dvi dienas aš nieko neveikiu. Kiaurą dieną sėdžiu namuose, skaitau knygą, gaminu arba tvarkausi ir iš namų nekeliu nei kojos. Dabar aš guliu lovoje ir vartau seną užrašų knygelę. Joje mes su Marku rašydavom savo mintis, svajones, troškimus ir paslaptis. Tai buvo taip vaikiška, bet kartu ir labai miela.

"Lulu, jei tai skaitai, žinok, kad esi pati nuostabiausia!" - tai buvo Marko žodžiai. Anksčiau jų nebuvau pastebėjusi, tačiau dabar tai perskaičiusi visa išraudonavau ir ėmiau juoktis. Visą tai pertraukė skambutis į duris. Aš pašokau iš lovos ir nubėgau iki durų. Jas atidariusi pamačiau Trevį su Luku.

- Sveika! - tarė abu vienu metu.

- Ummm. Sveiki? - atsakiau pasimetusi.

- Kodėl nekeli ragelio ir neatsakai į sms? - supykęs paklausė Lukas.

- Visą laiką buvau užsiėmus. Turėjau ir dar dabar turiu daug reikalų. - melavau.

- Pavyzdžiui? - paklausė Trevisas.

- Pavydzžiui, sutvarkyti namus, pagaminti valgyti, užbaigti dėlioti daiktus iš dėžių, išsirinkti dainą koncertui, pasimokyti ir panašiai.

- Tai neturi nei vienos laisvos minutės atrašyti, kad eai užsiėmus? Aš šiaip nerimavau dėl Tavęs. O ypač po incidento prieš savaitę. - tarė Lukas.

- Atleiskit, vaikinai, tačiau aš nelabai turiu nuotaikos su jumis ginčytis ir pyktis, o juk ir situaciją aš jums paaiškinau. Gal kaip nors kitą kartą pabendrausim.

- Šiandien vakare vyks kino vakaras viename iš restoranų. Nori nueiti? - paklausė Trevis.

- Nepyk, tačiau aš neturiu laiko ir tiesą pasakius noro taip pat. Sakau, gal kaip nors kitą kartą.

- Kažkas nutiko? - paklausė Lukas.

- Juk žinai, kad, kad ir kas tai bebūtų, mes padėsim. - prisidėjo ir Trevis.

"- Kas nutiko? - paklausė nerimaudamas Markas.
- Nieko svarbaus, nesijaudink - atsakiau jam ir nusukau žvilgsnį.
- Lulu, man svarbu. Juk Tu vienintelė mano draugė. Juk žinai, kad aš padėsiu, kad ir kas tai bebūtų. - jis nusišypsojo ir apkabino mane. "

- Vaikinai, gana! Tiesiog palikit mane vieną, prašau. - išrėkiau jiems. - Man viskas gerai. Prašau, išeikit. - aš nuleidau davą. Nežinau kas man užėjo. Aš tiesiog noriu būti viena. Aš nepratusi bendrauti su žmonėmis. Aš nepratusi, kad kas nors manimi rūpintūsi. Aš nepratusi prie šito jausmo ir nebenoriu prie jo priprasti.

- Tau skambina, - ramiu balsu tarė Trevis. Pasižiūrėjau į telefoną.

- Aš turiu atsiliepti. Nepykit.

Pakėliau ragelį.

(Aš - A ; Žmogus - N)

A - Klausau?
N - Sveiki. Ar paskambinau panelei Marz?
A - Žiūrint kuriai skambinate.
N - Pamelei Lunai Marz.
A - Tuomet čia aš. Kuo galiu padėti?
N - Čia skambina mokyklos direktorius.
A - Kažkas nutiko, kad taip netikėtai skambinate?
N - Tiesą pasakius taip. Iškilo šiokie tokie kėblumai, dėl liepos 26 d. Ar jūs galėtumėte ateiti šiandien 15 val. į mokyklą?
A - 15 val? Pasistengsiu ateiti.
N - Tuomet puiku. Šiandien su muzikos būreliu pasitarėme ir nusprendėme padaryti repeticiją šiandien, tad pasiruoškite dainą, kurią planuojate atlikti. Iki susitikimo tuomet.
A - Gerai, visko gero.

Pasibaigus pokalbiui padėjau ragelį ir susmukau ant žemės ir susiėmiau už galvos. Trevis ir Lukas dar nebuvo išėję ir pamatę šį vaizdą jie pribėgo prie manęs.

- Lu, kas nutiko? Tau negera? Kas yra? - abu klausinėjo.

- Man galas. - tariau jiems.

- Kas? Dėl ko? - paklausė sunerimęs Trevis.

- Mano repeticiją perkėlė į šiandieną. Aš nieko neturiu. Neturiu jokios dainos ir variantų taip pat. Nežinau ką daryti. - aš susinervinusi ir pasimetusi. O juk muzika yra visas mano gyvenimas.

- Ei, nusiramink. Mes ką nors sugalvosime. Nesijaudink taip smarkiai. Nori, mes Tau padėsim išsirinkti dainą ir met parepetuoti? - švelniai tarė Lukas ir uždėjo savo ranką man ant peties bei nusišypsojo.

- Aš nenoriu jums kelti dar daugiau rūpesčių, - tariau jiems.

- Mergyt, čia nėra jokių rūpesčių, tuo labiau mums. Nesijaudink ir nusiramink. - tarė Trevis. Viskas ką aš sugebėjau, tai njsišypsoti ir padėkoti.

- Ummm, tik yra viena problema. - suraukęs antakius tarė Lukas.