Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
"Neprisileisk nieko per arti. Nepamiršk, kas nutinka, kai prisileidi kažką. Nenudek vėl."
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Tai, kad mes susitiksim, nieko blogo nenutiks, tiesa?"
Viską apgalvojusi, nusprendžiau vis dėlto susitikti su juo. Įtikinau, kad viskas bus gerai, kad nieko nenutiks ir aš tiesiog gerai praleisiu laiką.
Devynios valandos ryto. Nusileidau į pirmą aukštą. Mama vis dar miegojo, tad pagaminau pusryčius ir padariau kavos, tiek sau tik mamai.
Aš papusryčiavusi nuėjau į savo kambarį toliau dėliotis daiktų į vietas. Nespėjus man pradėti sugalvoto darbo, išgirdau mamos balsą.
- Nusileisk į pirmą aukštą.
Nusileidau laiptais ir priėjau prie mamos.
- Šiandien dvyliktą valandą Tau pas mokyklos direktorių su visais dokumentais. Aš kartu neisiu. Turiu reikalų. Būk mandagi, apsirenk padoriai, kaip pridera merginai ir nepridaryk man gėdos.
- Gerai, mama. - nuleidusi galvą tariau ir jau ruošiausi eiti į savo kambarį, kai išgirdau:
- Beje, ačiū už pusryčius.
Sustingau vietoje. Net nepajaučiau, kaip mano veide atsirado šypsena. Ji niekada man dar nedėkojo už pagamintus pusryčius pusryčius.
- Žinai, Luna. Norėčiau, kad mūsų santykiai pasikeistų. Ką manai?
Pasimečiau. Nežinau ką jai atsakyti.
- Būtų visai neblogai, manyčiau. - neįsivaizduoju, kodėl tai pasakiau.
- Tada puiku. Sėkmės Tau šiandien. Aš keliauju. Nepamiršk pavalgyti. Ir pranešk kaip sekėsi mokykloj. Iki. - ji priėjo prie manęs ir išskietusi rankas norėjo mane apkabinti. Aš išsigandau. Maniau ji vėl mane muš. Atsitraukiau. Mačiau, kaip ji pasimetė, kartu ir nuliūdo.
- Iki, mama. Sekmės Tau. - ji nusišypsojo ir išėjo.
Užlipau į antrą aukštą ir pradėjau dėliotis daiktus iš dėžių į jiems skirtas vietas. Tai buvo varginantis darbas.
*10:17*
- Laikas ruoštis. - tariau sau. Nuėjau į dušą ir pasileidau vandenį. Šalti vandens lašai ėmė tekėti mano kūnu. - Štai kas yra manolumas. - po šios minties nebegalvojau apie nieką ir ėmiau dainuoti.
"Been sittin' eyes wide open behind these four walls, hopin' you'll call It's just a cruel existence like it's no point hopin' at all
Baby, baby, I feel crazy Up all night, all night and every day Give me somethin', oh, but you say nothin' What is happenin' to me?
I don't wanna live forever 'Cause I know I'll be livin' in vain And I don't wanna fit wherever I just wanna keep callin' your name Until you come back home I just wanna keep callin' your name Until you come back home I just wanna keep callin' your name Until you come back home"
"- Jei aš dingčiau, Tu ieškotum manęs? - tarė Markas - Taip. - atsakiau. - Kodėl? - Nes be Tavęs aš nežinau kas yra laimė."
Su šia mintimi aš nustojau dainuoti ir išėjau iš dušo. Pasižiūrėjau į laiką - 10:37
Apsivilkau apatinius ir su šlapiais plaukais nusileidau į pirmą aukštą. Įsipyliau sulčių ir per namų kiną pasileidus muzikos nuėjau ruoštis toliau.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
*11:00*
Suskambėjo mano telefonas, pranešdamas, kad man jau laikas išeiti. Pasiėmiau kuprinę, į ausis įsidėjau ausinukus, užrakinau namų duris ir išėjau.
Einant, man atrodančiu teisingu keliu, prie manęs sustojo mašina. Atsidarė langas pro kurį pamačiau į mane žvelgiantį, gan simpatišką vaikiną, su apvaliais užtamsintais akiniais ir skarele ant galvos, kuri sulaiko jo susivėlusius plaukus.
- Sveika! Kur keliauji? - tarė vaikinas, su skarele ant galvos.
Aš nieko neatsakiau. Vaidinau, jog nieko negirdžiu ir tikėjausi, kad jie tiesiog nuvažiuos. Tačiau mašina visiškai sustojo ir jis išlipo iš mašinos.
- Luna, taip? - ties šitais jo žodžiais aš sustojau ir atsisukau į vaikiną.
- Žiūrint kas klausia. - atsakiau jam ir dar kartą nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. Jis tik nusijuokė.
- Čia Lukas. - ir pradėjo dar labiau juoktis. - Jei dabar manęs neatpažinai, kaip vakare būtum pažinus?
- Atleisk, manau Tavo šuo mane labiau sudominęs buvo, nei Tu. - atkirtau jam.
- Ouuuu. Sudaužei man širdį. Kaip Tu taip galėjai?
- Galiu pasakyti tik du dalykus. Pirma, Tu ne pirmas ir ne paskutinis, kuris man tai sako. Antra, aš skubu, tad turiu eiti.
- Galiu gal paklausti kur keliauji?
- Į "V. Kamburos gimnaziją".
Jis vėl pradėjo juoktis.
- Lu, Tu eini ne į tą pusę. - ir ėmė juoktis dar labiau.
Pasižiūrėjau į laikrodį - 11:38
- Shit!! - sušukau. - Tuomet atleisk, turiu bėgti. Apsisukau ir ruošiausi keliauti, bet kažkieno balsas mane sustabdė.
- Lipk, pavešim, - tarė vaikinas už vairo. Neturėjau laiko galvoti, tad nieko nelaukus sutikau ir atsisėdau ant galinės sėdynės. - Beje, mano vardas Tomas.
- Malonu, aš Luna.
Tai buvo dar viena klaida, kurią aš padariau. Tačiau iki to dar prieisim.
