Kitokia istorija

LXXV DALIS

Negalėjau tuo patikėti. Jis taip įnirtingai kovojo, kad aš atvažiuočiau čia ir taip lengvai pasidavė, kad išvažiuočiau. Ta prasme, aš nesiskundžiu. Ten manęs laukia mano draugai, vieta, kurią maždaug pažįstu ir papludimys, kuriame jaučiuosi kaip namuose. Tačiau per šį trumpą laiką būnant čia, tiek daug visko nurtiko, kad bus nostalgiška grįšti namo. Juk pagaliau susitikau su Momo. Nors viskas ir pasisuko ne ta linkme, tačiau vistiek, aš jį radau. Taip pat Kalebas, Arija ir Liamas... Juk mes dar tik neseniai susipažinom, o jau reikės atsisveikinti.

Apie tai galvodama susikroviau visus daiktus ir net nepastebėjau kaip greitai prabėgo laikas. Pažvelgiau į telefoną. Šešios valandos. Nežinojau kuo užsiimti, tad paskambinau Markui.

- Klausau? - tarė jis.

- Tu dabar užsiėmęs? - paklausiau nedrąsiai.

- O Tu užsimanei pakalbėti? - kiek piktai paklausė jis.

- Taip, - atsakiau nieko nelaukdama. Jis trumpam nutilo.

- Tavęs atvažiuoti paimti? - jau kiek švelniau paklausė.

- Aš galiu ateiti, tik pasakyk adresą.

- Tuoj paprašysiu, kad Tavęs atvažiuotų Kalebas. Būk namie, - ties šiuo jo sakiniu mūsų pokalbis baigėsi.

Tad aš taip ir padariau. Iš pradžių persirengiau.
Po yo atsisėdau ant lovos savo kambary ir laukiau kol atvažiuos Kailas. Jis pasirodė po 15 minučių, tad nieko nelaukusi nuskubėjau į mašiną ir mes išvažiavom. Visą kelią nepratariau nė žodžio. Mašinai sustojus išlipau iš mašinos ir nusekiau paskui įbrolį į kažkokį pastatą.

Mes nuėjom į milžinišką salę, kurioje buvo Markas ir jo draugai iš vakarėlio. Mes su Kailu prisijungėm prie jų.

- Apie ką norėjai pakalbėti? - nieko nelaukdamas paklausė Momo.

- Aš grįžtu namo, - tariau be jokių išvedžiojimų. - Tėvas mane išsiunčia pirmu reisu rytoj iš ryto. Visi sustingo ir nebepratarė nė žodžio. - Norėjau atsiprašyti už tai, kaip elgiausi vakar ir paprašyti, kad nepamirštum manęs, - nusišypsojau.

- Tu negali išvažiuoti, - supyko Kailas. - Juk Tu tik neseniai atvažiavai.

- Tavo mama reikalauja, kad išvažiuočiau antraip ji paliks mano tėtį. Jis apsisprendė, - kiek nusiminiau. - Bet juk tai ne pabaiga. Jūs visada galit man parašyti arba paskambinti. Galų gale aplankyti, - pradėjau juoktis. - Juk aš ne mirštu, tiesiog grįžtu namo.

- Tiesa, - pratarė Momo. - Bet vistiek liūdna. Atrodo aš ką tik Tave atgavau, o Tu jau mane palieki.

- Bet juk ne visam laikui, - nusišypsojau. - Mes dar būtinai susitiksim.

- Būtinai, - atsakė jis ir priėjęs mane stipriai apkabino. - Pasiilgsiu Tavęs.

- Aš irgi Tavęs, - atsakiau jam su menka šypsena veide.

- Tai gal ta proga padainuokim? - tarė Kailas atsisukęs į mane.

- Padainuokim, - nusijuokiau.

Be jokios muzikos, be nieko, aš pradėjau dainuoti.

Po akimirkos prie manęs prisijungė Momo su gitara ir galiu pasakyti, tai buvo kaifas.

Taip ir praleidau vakarą iki kol sulaukiau skambučio nuo Arijos.

- Klausau? - tariau pakėlusi ragelį.

- Aš jau baigiau darbą, kur susitinkam? - paklausė ji.

- Na, aš nepažįstu šito miesto, tad kur Tau tinka, ten, - nusijuokiau.

- Tuomet tuojau atsiųsiu adresą, - tarė ji ir padęjo ragelį.

- Aš turiu eiti, - tariau visiems.

- Kur? Juk jau po dešimtos, - tarė kiek piktai Kailas.

- Aš susitariau susitikti su Arija, - jo akys išsipūtė. - Taip, su ta pačia Arija, - nusijuokiau. - Su Tavim susitiksim namuose, o su jumis tikriausiai tik praėjus kiek laiko. Tad iki ir sėkmės jums, - tai tarusi apkabinau kiekvieną ir išskubėjau.

Vos išėjus pro duris, akyse ėmė kauptis ašaros, kurių net nemėginau trandyti.

Sudie..