Kitokia istorija

LXXXI DALIS

Pasibaigus filmui Tobis ir Aida nusprendė išeiti. Aš ir jo mergina apsikeitėm numeriais su mintimi susitikti be vaikinų, o aš apsikabinau Tobį ir padėkojau, kad atėjo.

Trevis taip pat nusprendė važiuoti namo, tad Tomas pasisiūlė jį nuvežti ir grįžti pas mus. Na, o mes pasilikom tryse.

- Gal norit į paplūdimį? - paklausiau jų entuziastiškai.

- Ko tik mano princesė pageidauja, - tarė Liamas su nuostabia šypsena veide.

- Nemaniau, kad esi padlaižys, - nusijuokiau.

- Taigi, Luna, kaip jūs susipažinot? - paklausė Lukas, mums einant link pliažo.

- Tai ganėtinai juokinga istorija, - tariau ir nusijuokiau. - Jis užkalbino mane klube, apsikeitėm numeriais ir galiusiai išvažiavom pasivažinėti. Grįžau namo tik paryčiais, bet nesigailėjau šio sprendimo.

- Ką veikėt? - naglai pridūrė.

- Važinėjom, - kiek pikčiau tariau. - O kodėl Tau taip smalsu?

- Šiaip, - kiek pasimetė jis ir toliau ėjom tyloje.

- Kaip sekėsi, kol manęs nebuvo? - bandžiau pralaužti ledus.

- Neblogai, - atsakė jis. - Ai! Pameni tą merginą pliažo bare? - linktelėjau. - Tai ji dabar Tomo panelė.

- Meluoji! - surikau iš nuostabos.

- Ne, - su šypsena veide tarė jis. - Jei neklystu, ji dabar dirba. Nenori nueiti? Gal vėl padainuoti galėsi.

- Aš už! - entuziastingai surikau ir atsisukau į Liamą.

- Dar negirdėjau Tavęs rimtai dainuojant, - tarė jis mąstydamas.

- O kaip tada, naktį parke, kai prašei prisistatyti? - papūčiau lūpas.

- Tai nesiskaito, - nusijuokė jis.

- Atleiskit kad pertraukiu, bet kiek laiko jūs pažįstami? - įsiterpė Lukas.

Mes abu trumpam nutilom ir po kiek laiko pradėjom juoktis.

- O susirašinėjimai skaitosi kaip pažinojimas? - susimąstė Liamas.

- Tikriausiai, - tariau vis dar besijuokdama.

- Tuomet 6 dienas, - vėl prabijo Liamas.

- Bet elgiatės taip lyg pažinotumėt vienas kitą metų metus, - tarė Lukas kiek pašiepdamas.

- Kai kurie žmonės tiesiog yra vienas kitam skirti ir juos suveda likimas, - mirktelėjo Liamas atsakydamas Lukui.

- Gerai gerai, keičiam temą, - tariau bandydama išsklaidyti įtampą ore.

- Ai, tiesa, - staiga prabyla Lukas. - Ar radai Momo?

Sustojau. Visos emocijos pasikeitė. Jaučiau ašaras besikaupiančias mano veide. Negalėjau pajudėti iš vietos vient tik išgirdusi jo vardą... Momo...

- Taip, - tariau nepakeldama galvos. - Aš jį pagaliau radau, - ties šiais žodžiais aš pradėjau verkti. - Aš jį radau, bet...

- Ką jis padarė? - paklausė Lukas suspaudęs kumščius.

- Jis... - žodžiai strigo mano gerklėje kaip peiliai. Nebegalėjau pratarti daugiau nė žodžio.

- Ei, nusiramink, princese, - mane apglėmė šiltos Liamo tankos ir prispaudė prie savęs glostydamas man galvą. - Nekalbėk apie jį. Neleisk jam suteikti Tau tiek daug liūdnų emocijų. Jis to nenusipelnė.

Viskas ką galėjau padaryti, tai tik linktelėti. Liamas toliau laikė mane prie savęs ir bandė mane nuraminti, tačiau jam nepavyko. Ašaros tik stipriau veržėsi iš mano akių takėdamos skruostais.

Kodėl aš taip reaguoju? Kodėl turėdama Liamą šalia vis dar noriu, kad tai būtų Momo? Kodėl mano širdis vis dar trokšta jo ir nieko kito?

Aš neturėčiau būti liūdna. Ypač dėl jo. Jis pasirinko. Jis pats taip nusprendė. Aš turėčiau būti pikta, o ne liūdna, tad kodėl aš vis dar verkiu.

Nusišluosčiau ašaras.

- Eime toliau, - tariau ir nusivaliusi ašaras pradėjau žingsniuoti. - Lukai, - tariau eidama. - Daugiau neminėk jo prie manęs.