Kitokia istorija

LXXVI DALIS

Su Arija susitikau parke, netoli kavinukės, kurioje ji dirbo. Ji buvo prigriebusi tos pačios kavos, kur gėriau dieną ir kelis pyragaičius. Mes atsisėdom ant suoliuko ir pradėjom su ja kalbėtis. Buvo linksma. Bent jau iki kol nepasakiau, kad kitą dieną išvykstu.

- Ką!?? - suriko ji, vis tik išgirdusi apie mano barnį su tėvu. - Tu negali dabar paimti ir išvažiuoti. Mes ką tik susipažinom.

- Na, čia jau priklauso ne nuo manęs, - atsidusau tvardydama ašaras. - Mano tė... Trevisas pasirinko. Ir jo gyvenime man vieto nėra. Gal jis teisus ir taip bus geriau mums abiems. Aš tiesiog esu per naivi, kad tikėjausi, jos jis sugrįš į mano gyvenimą kaip vyriška figūra šeimoje.

Ria atidžiai manęs klausėsi ir galiausiai nieko nelaukusi apkabino.

- Nesijaudink, - tarė ji. - Mes vis dar turime viena kitos numerius. Tuo labiau visada galime aplankyti viena kitą. Aš jaučiuosi taip, lyg būčiau pažinojusi Tave visą savo gyvenimą , - ji nusijuokė.

- Turi man pažadėti vieną dalyką, - atsitraukusi nuo jos nustačiau kiek įmanoma rimtesnę eido išraišką. - Tu privalai pasirūpinti Kalebu už mane, - tai tarusi mirktelėjau ir ptadėjau juoktis. Mačiau, kaip draugė ima rausti ir delnais bando paslėpti savo veidą.

Taip mes sėdėjom ir kalbėjom gerą valandą iki kol nesuskambo mano telefonas. Pasiėmusi jį, mačiau kaip ekrane užsidega Liamo vardas ir nieko nelaukusi pakeliu ragelį.

- Labas, gražuole, - taria jis. - Kaip laikaisi?

- Labas, - atsakiau su šypsena veide, bors jis jos ir nemato. - Vakar buvo žymiai geriau, negu yra šiandien.

- Pasakyk kur atvažiuoti ir po 20 minučių atkeliausiu Tau į pagalbą, - šie jo žodžiai privertė ne tik nusišypsoti dar plačiau ar išrausti, bet ir širdį daužytis kiek stipriau.

- Atvažiuok prie "XXX" kavinės.

- Einu rengtis ir atvažiuoju. Lauk manęs, princese. - Taip ir baigėsi mano pokalbis.

- Kas čia buvo? - kilnodama antakius ir išsišiepusi iki ausų paklausė Ria.

- Atleisk, bet teks atsisveikinti su Tavimi iki kito karto, - nusijuokiau ir priėjau jos apsikabinti.

- Viskas gerai, - tarė ji ir stipriai mane suspaudė. - Nepamiršk parašyti kelintą valandą rytoj išskrendi.

- Būtinai, - po mano žodžių mes dar akimirką tylėjom ir laikėm viena kitą glėby.

- Tai ne atsisveikinimas, - galiausiai tarė ji. - Tai tik "iki kito susitikimo".

- Na, tuomet iki kito susitikimo, - atsitraukiau nuo jos, nusišypsojau ir pamojusi ranka išėjau.

Žinojau, kad mes daugiau nebesusitiksim, bet buvo gera nors akimirkai manyti, kad turi geriausią draugę su kuria galima apie viską pasikalbėti.

Atėjau iki "XXX" kavinės ir atsisėdusi ant suolelio laukiau savo "princo ant juodo žirgo". Sėdėjau, supau savo kojas pirmyn ir atgal kai staiga kažkas priėjęs prie manęs uždėjo man ranką ant peties ir tarė:

- Ar nebijai, kad koks prievartautojas kaip aš pagrobs? - balsas man nebuvo pažįstamas.

Nieko nelaukusi norėjau pašokti iš savo vietos, bet ranka ant peties mane suspaudė dar labiau ir neleido pakilti iš vietos. Norėjau rėkti, bet tik man pravėrus burną ir išleidus menką garsą pajutau kaip jo kita ranka užtengė man burną bei menkiausią galimybę prisišaukti pagalbos. Pajutau, kaip iš mano akyse pradeda kauptis ašaros, o kūnas ima drebėti. Ką man daryti? Kas dabar bus? Ar manęs kas nors pasiges, jei dabar dingsiu? Galvoje sukosi milijonai minčių, tačiau pagrindinis buvo...

Liamai, kur Tu?..