Kitokia istorija

LV DALIS

Vakarėlis. Mes užeinam į vidų. Visi šoka ir linksminasi. Niekas nekreipia į mus dėmėsio.

- Eime, - paėmęs mane už rankos tarė Kailas ir nusitempė paskui save.

Mes priėjom prie būrelio vaikinų. Jie stovėjo virtuvėje ir iš kažko juokėsi.

- Sveikas, brol, - paleidęs mano ranką priėjo prie vieno iš jų. - Seniai matytas.

- Sveikas, - tarė jis. Jo balsas buvo man labai gerai žinomas.

*Flashback*

- Sveika, - tarė prie manęs priėjęs berniukas. - Aš Tavo kaimynas, tad gal būkime draugais?

- Bet aš nežinau Tavo vardo, - nedrąsiai tariau jam.

- Aš vardu Markas, o koks Tavo vardas?

- Aš Luna! - džiugiai tariau. - Būkim draugais, - tariau jam ir ištiesusi jam ranką. Markas nusišypsojo ir paspaudė mano ranką. - Ar galiu Tave vadinti Momo?

- Žinoma, Lulu!

*End of flashback*

- Kaip laikaisi, seniuk? - paklausė kitas vaikinas.

- Visai neblogai, - nusijuokė Kalebas ir priėjo prie manęs. - Eikš, supažindinsiu Tave su visais, - tarė man ir nusitemė paskui. - Susipažink, tai mano draugai. Tai Džordonas, Linkolnas, Nikas ir Markas. - po jo žodžių pajaučiau, kaip mano akyse pradėjo kauptis ašaros. - Vyručiai, tai mano įseserė Luna.

- Momo? - nedrąsiai ištariau aš. Mačiau kaip jis žiūri į mane visas suglumęs ir išplėtęs akis. Jis neatsitraukia nuo manęs akių. Jos mane taip keri, kad negaliu nustoti į jį žiūrėjusi. Jis pasikeitė. Jis suvyriškėjo.

- Malonu susipažinti! - suriko vienas iš vaikinų atitraukdamas mano dėmesį.

- Man irgi, - tariau ir per prievartą nusišypsojau.

- Gal nori su manim pašokti, gražuole? - paklausė, jei neklystu, Linkolnas. Jis priėjo prie manęs ir ištiesė man ranką. Tačiau jam sutrukdė. Markas pribėgo prie manęs, pastumdamas į šalį Linkolną ir stipriai sugriebęs mano riešą nusitempė mane paskui save.

- Momo? - paklausiau aš nesuvokdama kas ką tik įvyko. Jis nieko nepasakė ir ėjo toliau. Pradėjome lipti laiptais ir nusukome į kažkokį kambarį. Jis stumtelėjo mane į vidų ir paskui save uždarė duris. - Momo? - pakartojau norėdama sulaukti kokio nors atsakymo. Tačiau jis net nežiūrėjo į mane. Jis buvo nusisukęs. - Momo, kur Tu buvai dingęs? Kodėl išvažiavai nieko nepasakęs? Kodėl bent jau neatsisveikinai? Tu palikai mane vieną, Momo. Tu sudaužei man širdį išvažiuodamas ir nieko nepasakęs! - mano skruostais pradėjo tekėti ašaros. - Kaip Tu galėjai? Maniau.. Aš maniau, kad mes buvome draugais. - palūžta ir pradėjau verkti. Pradėjau smarkiai verkti. Mano rankos ėmė drebėti, o balsas lūžinėti.

- Aš niekada nenorėjau būti Tavo draugu, - galiausiai tarė jis ir atsisuko į mane. - Tu vienintelė, kuri manė, kad mes galime būti draugais.

Išgirdusi šiuos žodžius sustingau. Mano rankos nusviro. Pajutau, kaip ašaros savaime teka, tačiau aš žiūriu į grindis, į vieną vienintelį tašką ir stengiuosi nepalūžti. Stengiuosi iš visų jėgų nesusmukti ant grindų. Jau net nebematau tų nuostabių Marko akių, kurios visuomet į mane žvelgdavo su rūpesčiu.

- Lulu, Tu niekada man nebuvai draugė ir niekuomet ja nebūsi. Aš visada į Tave žiūrėdavau su...

- Gana, - pertraukiau jį. - Aš supratau. - tariau tai ir pradėjau eiti link durų. Jas priėjusi aplenkiau durų rankeną ir išeidama tariau jam paskutinį savo sakinį. - Atleisk, kad sugaišau Tavo laiką, Markai. - tai tarusi uždariau paskui save duris ir išėjau.

Ašaros vis dar riedėjo mano skruostais. Praėjau pro virtuvę, kurioje vis dar stovėjo vaikinai. Nes nepažvelgiame į juos ir išėjau. Išėjau iš suknisti vakarėlio ir pasukau keliu. Nusiėmiau suknistus aukštakulnius ir sviedžia juos į priekį. Dabar einu basa, akmenų ir stiklų pilna gatvele nežinia kur. Girdėjau panevėžio šaukiančius balsus, tačiau aš tiesiog ėjau. Ne atsisukau nei akimirkai atgal. Galiausiai, pradėjau bėgti. Man skaudėjo kojas, tačiau aš vistiek bėgau. Ašaros trukdė aiškiai matyti, bet man tai nerūpėjo. Viskas apie ką galėjau galvoti buvo Momo ir jo pasakyti žodžiai. Aš bėgau kiek tik galėjau. Bėgau iš skausmo ir pykčio, tačiau galiausiai pavargau. Išsekusi sustojau ir iš paskutinių likusių jėgų pradėjau šaukti:

- Aš nekenčiu Tavęs!!