Kitokia istorija

LXXIIX DALIS

Po bučinio tarp mūsų stojo gan nejauki tyla. Tai tęsėsi iki kol nesuskambo mano telefonas. Man skambino tėvas.

- Klausau, - tariau pakėlusi ragelį.

- Grįšk namo. Tavo skrydis rytoj 8 valandą, tad oro uoste turėsi būti 6, - tiek pasakęs jis padėjo ragelį.

- Man reikia jau grįšti, - tariau atsidususi.

- Ar galėsiu Tave pamatyti prieš Tau išskrendant? - paklausė jis užvesdamas mašiną.

Nesugebėjau nieko atsakyti, tad tik linktelėjau visa išraudusi. Mačiau, kaip jis žaismingai nusišypso savo nuostabia šypsena ir pradeda važiuoti.

Visą kelią tylėjom. Neturėjom ką vienas kitam pasakyti, tačiau ta tyla buvo maloni. Važiuojant jis paėmė mano ranką į savąją ir nepaleido jos iki kol pasiekėm mano namus. Sustojus kieme, jis atidarė man mašinos dureles ir atsisveikindamas apkabino.

- Atvažiuosiu Tavęs išlydėti, - pakušdėjo jis prieš paleisdamas mane.

- Lauksiu, - kiek susigėdus tariau jam ir ties tuo žodžiu, jo lūpos prisiglaudė prie manųjų.

- Iki, princese, - tarė jis nutraukdamas mūsų bučinį ir nulydėjo mane iki namų durų žvilgsniu.

Nežinau kodėl, bet mano širdis trankėsi kaip pašėlusi. Vos įžengusi pro durų slenkstį pasileidau bėgti į savo kambarį ir kritusi ant lovos nenustojau šypsotis.

Tai buvo taip juokinga, žinant situaciją, kad su juo susitikus esu tik antrą kartą, bet kartu ir miela, nes su kiekvienu susitikimu su juo, mano širdis plaka vis greičiau ir greičiau.

Su ta mintimi aš pradėjau krautis daiktus. Tai turėtų būti liūdna akimirka. Vis dėlto čia gyvena Marija ir Kalebas. Šiame mieste suradau Momo, bet kažkodėl man nesinori liūdėti. Aš jaučiuosi laiminga.

Gal šios "atostogos" man buvo į naudą.

5 valanda ryto.

Taip ir nesugebėjau užmigti. Visą laiką rinkausi savo daiktus, tada porą valandų praleidau savo "studijoje" ir galiausiai duše. Taigi man liko tik apsirengti ir susinešti daiktus į mašiną, kuri jau laukė manęs kieme. Taip ir padariau.

Niekas manęs neišlydėjo, dėl ko buvo kiek skaudu. Net tad pats tėvas, kuris priėmė mane pas save, nesugebėjo ateiti ir ištarti paprasto sudie.

Išlipau iš automobilio prie oro uosto. Vairuotojas padėjo išsikrauti lagaminus iš automobilio ir palinkėjęs saugios kelionės išvažiavo.

Likau viena. Na, bent jau taip maniau.

Vos tik man užėjus į vidų, mane pasitiko Kalebas su Arija ir Momo su Linkolnu. Jie buvo iškėlę plakatą su spalvodu ir milžinišku užrašu "Mes Tavęs pasiilgsim, Luna!". Tai sukėmė milžinišką šypseną veide ir daugybę ašarų akyse. Nieko nelaukusi pribėgau prie jų ir apsikabinusi padėkojau už tokią staigmeną.

Mes kiek pastovėjom ir kalbėjom, nors aš visą laiką dairiausi. Niekur nemačiau Liamo, dėl ko nenorėjau skubėti išeiti.

- Luna, Tau jau metas eiti, - taria Kalebas. - Pavėluosi į lėktuvą. Atsidusau ir kiek nusivylusi linktelėjau.

- Tikiuosi greitai pasimatysim, - tariau jiems ir pradėjau žingsniuoti.

- Princese! - suriko balsas man už nugaros. Nieko nelaukusi, staigiai apsisukau ir pamačiau Liamą. Palikusi visus lagaminus pradėjau bėgti link jo ir puoliau jam į glėbį.

- Maniau nepasirodysi, - tariau jam nepaleisdama jo iš savo rankų.

- Juk aš prižadėjau, - pakuždėjo jis.

Aš atsitraukiau nuo jo ir nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. Jis buvo su juodais nuo saulės akiniais, ant kaklo jam kabėjo pakabukas su lažkokiu rakteliu, jis dėvėjo juodą kiek aptempiančią maikę ir juodus plėšytus džinsus. Nužvelgus jį pastebėjau šalia jo stovintį lagaminą ir kiek suglumau.

- Tu kažkur keliauji? - paklausiau kiek nustebusi.

- Mes keliaujam, - pataisė mane jis ir pakštelėjos savo lūpomis man į kaktą. - Keliaujam, juk nenori praleisti skrydžio.

Aš likau šoke, taip pat ir mano draugai, tačiau jie nespėjo nieko pasakyti. Aš kiek atsipeikėjus pamojau jiems ranka ir nusišypsodama atsisveikinau ir susirinkusi savo daiktus nusekiau paskui Liamą.