Kitokia istorija

XXXXVII DALIS

- Nuo kada vairuoji motociklą? - paklausiau paėmusi šalmą į rankas.

- Tik prieš kelis mėnesius išsilaikiau, - atsakė jis. - Nagi, lipk, mes neturime daug laiko. - paragino mane ir aš padariau kas man liepta.

Pradėjom važiuoti. Vėjas vėlėsi į mano palaidus plaukus. Jaučiau, kaip jis šoka lėtą valsą ant mano odos. Kiekvienas vėjo gūsis mane ramino. Staiga mes sustojom. Tobis nulipo ir atsisuko į mane. Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nusiėmęs savo megztinį padavė man.

- Apsirenk. Aš nenoriu, kad Tu sušaltum.

- O kaip gi Tu? - kiek susigėdusi paklausiau.

- Nesijaudink dėl manęs, - nusišypsojęs atsakė ir aprengė mane savo džemperiu. - Aš nesušalsiu.

Jis atsisėdo priešais mane ir mes tęsėme savo kelionę. Važiuodama buvau padėjus savo rankas ant Tobio pečių. Mačiau, kaip jo oda pasišiaušia, o jo rankos ima ledėti. Kiek bijojau, tačiau sukaupusi drąsą, jį apkabinau. Norėkau, kad jam būtų bent šiek tiek šilčiau. Mano rankoms apsivijus jo liemenį, pajaučiau kaip jis krupteli.

Pasiekus mokyklą nubėgom iki salės, kurioje turi vykti repeticija. Pastebėjau, kad auditorijoje sėdi apie dešimt žmonių ir stebi, kaip kiekvienas repetuoja savo pasirodymus. Girdėjau, kaip gražiai gieda vaikų choras, kaip nuostabiai ir elegantiškai šoka pramoginių šokių būrelis ir girdėjau, kaip rašytojų klubo atstovai deklamuoja savo kurtus eilėraščius mokyklai, mokytojams ir mokiniams. Galiausiai atėjo eilė muzikos būreliui, kurį sudaro 6 žmonės: būgnininkas, pianistė, bosistas ir trys gitaristai, iš kurių du dainuoja. Tobis buvo vienas iš gitaristų, bet jis nedainuoja.

Jie atliko tris dainas ir visos turi užslėptą gilią mintį. Tačiau direktoriui kažkas nepatiko. Jis piktas užlipo ant scenos ir pradėjo rėkti ant Tobio dėl dainų pasirinkimo. Tobis susinervino ir apsisukęs ruošėsi išeiti. Aš jam neleisiu. Nenoriu, kad jis išeitų. Greitai užbegau ant scenos ir pradėjau dainuoti jo parašytą melodiją. Jis sustojo ir atsisuko. Pradėjau dainuoti.

"Tavęs nėra
Nei gatvėj nei namuos
Ir jokiame
Pasaulio krašte
Negirdi niekas
Negirdi niekas Tavo žingsnių
Vient tik aš"

Jis atsisuko ir suklupęs atsiklaupė. Aš dainavau toliau. Jo draugai pradėjo man akomponuoti viskuo kuo tik galėjo. Tobis nesikėlė nuo žemės. Jis klupėjo ir klausėsi. Baigusi dainuoti pribėgau prie jo.l ir stipriai apkabinau.

- Nedrįsk išeiti ir mane palikti, supratai? - paklausiu įsikniubusi jam į glėbį.

- Niekada daugiau, - atsakė jis ir apkabino mane atgal.

Kad jūs žinotumėt, kaip gera turėti jį šalia savęs. Gera vėl būti kartu. Gera jausti, kai ura šalia kažkas, kam rūpi. Nenoriu, kad tai pasibaigtų. Nenoriu, kad jis vėl dingtų.

Tobis atsistojo. Jis atrodė smarkiai nustebęs. Jis apsivalė kojas ir galiausiai nusišypsojo. Jam nespėjus pasakyti nė žodžio, prie mūsų priėjo mokyklos direktorius.

- Luka, kokia čia daina? - paklausė jis.

- Žodžius kūriau pati, na o melodija...

- Mes su ja išgirdom ją būdami paplūdimy, - pertraukė mane Tobis. Buvau kiek nustębusi, kad jis nenori pasakyti tiesos, tačiau gerbiau jos sprendimą.

- Nuspręsta! - entuziastiškai tarė direktorius. - Luka, Tu dainuosi šią dainą, o Tobis su kitais Tau ją akomponuos.