Kitokia istorija

XVII DALIS

- Kaip visą tai suprasti? - pasimetęs paklausė Lukas. - Kas čia per žaidimas?

Trevisas stovėjo ir nieko nesakė. Jis tylėjo ir nuleidęs galvą žiūrėjo į savo sugniaužtas rankas.

- Nekalbėsi? Nieko nesakysi? Jei taip, tuomet aš išeinu. - tai taręs Lukas apsisuko ir pradėjo eiti link ten, iš kur atėjo.

- Aš atsiprašau.. - tarė Trevis.

- Ką Tu pasakei? - Lukas sustojo.

- Aš ką tik Tavęs atsiprašiau. Atsiprašau už tai, kaip su Tavimi šiandien kalbėjau.

- Kas Tau užėjo? - Lukas ėmė juoktis. - Tu? Trevisas Florsas? Atsiprašai manęs???

- Taip. Lunos dėka supratau, kad buvau neteisus. Aš neturėjau jokios priežąsties Tavęs nemėgti. Iš tiesų, tai aš šiek tiek Tau pavydžiu. Turi gerus draugus, visada esi apsuptas pozityvių žmonių, o ir Luna susitinka su Tavimi mieliau, nei su manimi. Ji geros nuomonės apie Tave, o mane tiesiog atstumia. Tad aš Tavęs atsiprašau ir noriu su Tavimi susibendrauti.

Lukas sustingo. Jis nieko nesakė tik žiūrėjo tai į mane, tai į Trevisą. Galiausiai, jis tarė :

- Man neįdomųs Tavo žaidimai. Manai, kad gražiai pakalbėjęs atpirksi visų metų kankinimus ir pažeminimus? Tu man šlykštus.

- Aš tiesiog noriu su Tavimi susitaikyti. Aš nemanau, kad tik pakalbėjęs galėsiu atpirkti visą tai, bet tiesiog duok man šansą.

- Aš savo nuomonę jau pasakiau. - jis nusisuko.

- Man buvo įdomu pasižiūrėti, tačiau nieko negaliu su savimi padaryti. Labai noriu ir aš šitame sudalyvauti. - aš atsistojau tarp jų. - Lukai, gali prieiti prie manęs?

Jis atsisuko į mane. Labai nenoriai, bet jis priėjo.

- Lukai, kaip gerai mane pažįsti?

- Galima sakyti, kad nepažįstu.

- O kaip gerai pažįsti Trevisą?

- Nuo pat vaikystės. Kažkada mes buvom labai geri draugai, kol galiausiai vieną dieną jis nuo manęs nusisuko.

- Trevisai, prieik prie manęs. - išklausiusi Luką tariau. Jis priėjo, bet buvo nuleidęs galvą. - Trevisai, kodėl nusisukai nuo Luko?

- Mano tėvas. Jis buvo nepatenkintas tuo, kad aš daug laiko praleidžiu su juo, vietoj to, kad būčiau namuose ir mokyčiausi. - Lukas pakėlė galvą ir atsisuko į Trevisą.

- Kodėl Tu man to nepasakei? - paklausė Lukas.

- Nes bijojau savo tėvo ir to, ką jis gali padaryti. - jis dar labiau nuleido galvą. - Atsiprašau, Lukai.

- Na va, kadangi viską išsiaiškinom, gal jau paspauskit vienas kitam ranką ir susitaikykit? Juk tai nėra taip sunku. Tuo labiau, jūs bent jau turit galimybę susitaikyti ir susitikti su vaikystės draugais. Ne visi turi tokią galimybę. - jie nusuko žvilgsnius. Aš paėmiau jų rankas ir suspaudžiau jas vienas su kutu. - Sveikunu, jūs susitaikėt. Prašau daugiau nesipykti dėl menkniekių. Dabar galit pasikalbėti, o aš keliauju namo. Mama bus labai pikta, jei grįžus namo manęs neras. Iki. Tikiuosi kada susitiksim tryse. - aš mirktelėjau jiems ir nubėgau namų link.

Tai buvo keistas vakaras, bet su gera pabaiga. Aš ja buvau netoli posūkio link manų, kai išgirdau žingsnius už mano nugaros. Aš sustojau ir atsisukau. Tai buvo du siluetai einantys link manęs.

- Vyručiai, juk sakiau, kad aš nueisiu, nereikia manęs sekti, kad įsitikinti, ar aš nueisii namo.

Atsakymo nesulaukiau.

- Vyručiai?

Siluetai prisiartino. Tai ne jie.

"Luko pov."

Pasigirdo riksmas. Garsus riksmas.

- Tai Luna... - tarė Trevis.

Aš pasileidau bėgti link riksmo. Aš negalvojau, tiesiog bėgau. Trevisas bėgo iš paskos. Mes pribėgom ją. Ji klykė, prašė paleisti ją, bet ji neverkė. Aš sustojau. Stovėjau vietoje ir nežinojau ką daryti. Aš sustingau.

- Lukai, nestovėk, mes turim jai padėti, - jis trinktelėjo man ir pasileido bėgti link Lunos. Aš atsigavau ir pasileidau jam iš paskos.

"Lunos pov"

- Ei, mergyte, kur eini? Gal Tave palydėti? - tarė vaikinas, kuris sekė mane.

- Dėkui už pasiūlymą, tačiau kelią rasiu pati, - nusišypsojau ir pradėjau eiti link namų.

Vienas vaikinas čiupo mane už rankos ir prisitraukė prie savęs.

- Tuomet palaikyk mums kompaniją. - nuo jo dvokė alkoholiu. Aš pradėjau rekti. Staiga pajaučiau, kaip mano žandas pradėjo degti. Man trenkė. Aš pradėjau dar garsiau rėkti ir vienas iš jų pastūmė mane. Dabar aš gulėjau ant asfalto. Man skaudėjo. Jie artinosi. Aš bijojau. Staiga, vieną vaikiną nusitampė kažkas. Tai buvo Trevisas. Jis stvėrė už vieno iš vaikinų, nutempė jį ir gulintį pradėjo mušti. Kitas vaikinas tai pamatęs artinosi link Treviso.

- Trevi, atsargiai! - pradėjau rėkti.

Tuomet pasirodė Lukas. Jis spyrė vaikinui, kuris artinosi prie Trevio ir pribėgo prie manęs.

- Luna, Tau viskas gerai? Tu nesužeista? Jie Tau nieko nepadarė?

- M - man viskas gerai. - Trevisas vis dar daužė vieną iš vaikinų ir kažką sakė. Aš atsistojau ir priėjau prie jo. - Trevi, gana.

- Dabar žinosi, kaip lįsti prie merginos, kuri negali Tau nieko padaryti. Dabar žinosi, kad jei dar kartą prie jos prisiliesi, Tau bus blogai nuo manęs, - vis kalbėjo jis.

Jis manęs neklausė. Vaikinas, kurį daužė Trevisas, ėmė kraujuoti.

- Trevin gana! - sušukau. Bet jis manęs neklausė. Aš nuleidau galvą, priėjau prie jo ir apkabinau jį iš nugaros. Jis apsiramino.

- Nulipk nuo jo. Manau jis savo pamoką išmoko, - tarė Lukas uždėjęs ranką Treviui ant peties. Ir jis sustojo.

- Atsiprašau, negalėjau sustoto. - tarė Trevisas ir nusivalė rankas. - Atleisk, Luna.

Aš stovėjau nuleidusi galvą.

- Luna? Kas yra? - paklausė abu vienu metu.

Aš nieko neatsakiau. Aš bijojau, bet sukaupus visas jėgas apkabinau juos abu.

- Ačjū jums. Labai labai ačiū. Aš nežinau, kas būtų nutikę, jei nebūtumėt atėję.

- Nėra už ką, mergyt, - tarė Trevisas.

- Visada padėsim, tarė Lukas.

Tą vakarą, maniau, kad diena, kai su jais susipažinau buvo pats geriausias mano sprendimas. O kaip manote jūs?