Kitokia istorija

XXXXIII DALIS

- Kaip jau sakiau, esu Kalebas. Aš Tavo įbrolis. - ramiai tarė jis. - Na, netikras, bet vistiek.

- Atleisk, bet Tu man esi niekas. - atsakiau jam. - Tad gali išeiti.

- Prašau, išklausyk mane. - šiais žodžiais jis privertė mane sustoti vietoje. Pažvelgiau jam į akis ir galiaudiai linktelėjau. - Per vakarienę pastebėjau, kad Tu nesutari su savo tėvu ir labai smarkiai. Tačiau aš nenoriu būti žmogus, su kuriuo Tu nesutarsi lygiai taip pat. Tave per prievartą paliks mėnesiui pad mus ir tiesą pasakius, aš noriu su Tavimi sutarti. Aš Tavo tėvi taip pat nepernešu. Jis šlykšti asmenybė, tačiau nenoriu, kad per jį nesutartume ir mes.

- Tu nepažįsti manęs, - pertraukiau jį. - Ką gali žinoti, gal aš esu blogesnė nei jis.

- Mes visada galim susipažinti jei nori. Taip pat, nemanau, kad esi blogesnė. Tuo labiau, yra vienas dalykas, dėl kurio Tu norėsi su manim sutarti.

- Kodėl taip manai?

- Nes aš žinau priežąstį kodėl Tavo mama nenori pasikeisti pavardės, o Tavo tėvas nori, kad apsigybentum pas jį.

- Aš Tavęs įdėmiai klausau, - nutębusi tariau.

- Šiandien dieną išgirdau kaip mano mama pykstasi su Tavo tėvu dėl Tavęs, tad nusprendžiau pasiklausyti. Išgirdęs jų pokalbį labai nustebau. - jis atsiduso ir trumpam nutilo.

- Aš vis dar Tavęs klausau, - atsakiau ir žvelgiau jam tiesiai į akis.

- Tavo mama nenori pasikeisti pavardės, kadangi galutiniam variante Tavo ir jos pavardės skirsis, dėl ko gali kilti nesklandumų, o ur Tavo tėvas į Tace turės daugiau šansų, negu ji. Ir nesvarbu, kad ji Tavo mama. Kadangi Tavo mama atsisakė, kad ir kiek jis jai siūlė pinigų ar kažko panašaus, jis nusprendė pasiimti Tave mėnesiui, kadangi tėvas turi teisę į laiko praleidimą su savo dukra. Tokiu atveju jis galės Tave nuteikti prieš Tavo mamą ir įkalbinti pasilikti su juo.

- Kam aš jam reikalinga? - supykusi paklausiau Kabelo. - Jei jis tikrai norėtų iš manęs ko nors, jis nebūtų taip su manimi kalbėjęs ir tuo labiau trenkęs man prakeikto antausio.

- Atleisk, Luna, bet aš tikrai nežinau atsakymo į šį klausimą. Išgirdęs jų pokalbį iš kart atvažiavau iki Tavęs.

- Kodėl Tu man padedi ir visą tai pasakoji? - nustębusi paklausiau.

- Iš pradžių, maniau, kad padėjęs Tau, galėsiu paprašyti paslaugos iš Tavęz. Būtų lygųs mainai. Tačiau po vakarykštės vakarienės Tu man padarei neblogą įspūdį dėl ko užsimaniau labiau Tave pažinti ir susibendrauti. Vis dėlto visą mėnesį praleisi mūsų namuose.

- Tuomet labai dėkui Tau už informaciją. Štai mano telefono numeris. Jei ką nors dar išsiaiškinsi, būsiu labai dėkinga, jei man praneši. - aš užrašiau savo telefono numerį ant lapelio ir padaviau jį jam.

- O galiu jį naudoti ir tuomet, kai norėsiu pakviesti Tave susitikti? - jis nusišypsojo pažvelgęs man į akis.

- Gali, tačiau ar susitiksim ar ne turėsiu dar pagalvoji. - išgirdęs mano atsakymą jis pradėjo juomtis ir atsisveikinęs išėjo.

Atsisėdau atgal ant sofos ir galvojau apie jo pasakytus žodžius. Negalėjau patikėti tuo, kad mama man nepasakė priežąsties, kodėl nenori pasikeisti pavardės. Staiga į namus įėjo Trevisas ir Lukas.

- Kas jis? - paklausė Lukas.

- Mano brolis. - atsakiau ir nusišypsojau.

Abu nutilo. Jie susižvalgė ir abu vienu metu tarė :

- Tu turi brolį?

- Ne, bet nuo šiandienos turėsiu.

- Kaip tai suprasti? - paklausė Trevisas?

- Jis mano tėvo žmonos vaikas. Jis mano įbrolis.

- Ko jam reikėjo? - paklausė Lukas.

- Sąjungininkės. Greitai įvyks kažkas negero.