Kitokia istorija

LXVI DALIS

Likusį kelią mes apie Marką nebekalbėjome. Nuvažiavom į piceriją pavalgyti, pašnekėjome apie tolimesnius planus ir susimokėję grįžom namo.

- Artėja šeimyninė išvyka, - užėjus į namus tarė Kalebas. - Ar lauki?

- Kokia šeimyninė išvyka? - paklausiau nesuvokdama apie ką jis kalba.

- Tai Tu nieko nežinai? - nustebo jis. Aš papurčiau galvą. - Na, Tavo tėvas kiekvienais metais mus kažkur vežasi ir šiais metais mes keliaujam į Juodojo smėlio paplūdimį.

- Džiaugiuosi už jus, - tariau jam.

- Kaip tai už mus? Šiais metais Tu važiuoji kartu, - aš nusijuokiau.

- Kailai, Tu tikriausiai pamiršai tą faktą, kad aš nebepriklausau jo šeimai. Jis man tai aiškiai išdėstė per pastaruosius mūsų susitikimus.

- Bet juk tai buvo prieš tai, kai jis atsivežė Tave čia. Nemanai, kad tai proga viską pakeisti?

- Ne, - atsakiau lipdama laiptais į antrą aukštą. - Aš nenoriu nieko keisti. Viskas ko aš noriu, kad jis paliktų mane ramybėje ir leistų toliaus gyventi su mama.

- O kaip dėl manęs? - pasiteiravo jis.

- Dėl Tavęs yra kita istorija. Tu man esi artimesnis nei jis kada nors buvo, tad Tave aš laikau savo broliu ir šeimos dalimi, bet tik ne jį. Prašau, suprask mane.

Toliau jis nieko nepasakė. Tik palydėjo mane iki mano kambario ir liūdnai nusišypsojęs išnyko už savo kambario durų.

Aš atsisėdau ant lovos ir gan ilgą laiką galvojau. Ką aš čia darau? Ko mane čia dar laiko?

Pasiėmiau savo telefoną ir nežinau kodėl, bet paskambinau Tobiui. Labai jo pasiilgau ir norėjau išgirsti jo balsą.

- Klausau? - pasigirdo kiek užkimęs jo balsas.

- Sveikas, ar netrukdau? - paklausiau.

- Ne ne, viskas gerai. Kaip Tu? Kada grįši?

- Aš neblogai laikausi, o kada grįšiu tikrai nežinau. O kaip Tu? Sergi?

- Šiek tiek, bet nesijaudink, išsigydysiu. Visi Tavęs labai pasiilgom ir laukiam sugrįžtančios.

- Patikėk, aš jūsų dar labiau ir laukiu nesulaukiu kada galėsiu grįžti pas jus.

- Smagu, kad prisimeni ir mus būdama su tėvu, - nusijuokė jis. - Atleisk, tačiau jau nelabai galiu kalbėti, tačiau tikiuosi dar susiskambinsim.

- Būtinai, - atsakiau jam.

Jis atsisveikino su manimi ir pasigirdo pypsėjimas, pranešdamas, kad su manimi daugiau niekas nesikalba. Aš asistojau nuo lovos ir nuėjau į savo nuosavą mini studiją. Ten praleidau gan ilgą laiką mėgindama parašyti naują dainą, tačiau beprasmiškai.

- Luka, Tu čia? - pasigirdo tėvo balsas.

- Taip, - atsakiauir išėjau iš studijos.

- Galim pasikalbėti? - paklausė jis.

- Nemanau, kad mes turim apie ką kalbėti.

- O aš manau priešingai. Turiu labai daug ko Tau pasakyti.

- Pone Marzai, tas laivas jau seniai išplaukė. Jūs turėjote daug galimybių su manimi pasikalbėti, tačiau jas atmetėte. Yra toks posakis "lazda turi du galus", tad atėjo laikas mokėti už savo klaidas. Aš neturiu apie ką kalbėti su jumis, tad gerbkite mano pasirinkimą ir palikite mane ramybėje.

- Tai apie Tavo mamą, - vėl tarė jis. Tai mane sudomino, tačiau mėginau to neparodyti.

- Ar žinai, kad ji dabar yra su kitu vyru?