Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
Aš stovėjau priešais klavišinius ir nieko nedariau tik žiūrėjau į juos su ašaromis akyse. Mano galvoje vyko didelė sumaištis.
Tiesą pasakius, tuo momentu nežinojau ką man daryti, kaip jaustis ir ką galvoti. Galvoje vis kartojosi vaizdai, kaip tėtis man trenkia, girdisi žodžiai, kad aš jam esu niekas ir jaučiasi skausmas, kuris nesustapdomai dideja mano širdyje.
Dar kurį laiką žiūriu į klavišinius. Aš juos noriu sudaužyti ir išmesti. Aš nebenoriu groti ir nebenoriu dainuoti. Juk aš visko išmokau iš jo. Juk jis mane pastūmėjo link muzikos. Tai dėl jo aš pradėjau dar labiau dometis muzika, o dabar, šiuo susitikimu, jis visą tai iš manęs atėmė.
Mano ašara užtiško ant klavišų.
"Atsistok ir dainuok. Tavo balsas yra labai gražus ir aš tikiu, kad su juo sugebėsi pasiekti kitų žmonių širdis."
Tobi, ačiū...
Pradėjau groti. Ašaros ėmė tekėti dar stipriau. Rankos kiek drebėjo, o balsas virpėjo.
Aš dainavau. Dainavau iš širdies. Bandžiau išdainuoti visus susikaupusius jausmus. Aš grojau, dainavau ir verkiau. Tačiau geriau nepasidarė. Baigusi groti - sustingau. Ašaros vis dar tekėjo mano skruostu. Ir aš būčiau taip ir prastovėjus, jei ne Lukas. Jis priėjo prie manęs ir mane apkabino. Tai mane atvedė į realybę. Aš jį nustūmiau nuo savęs.
- Išeikit. - nusisukau ir tariau jiems.
- Luna, neatstumk mūsų. Mes tik norim Tau padėti, - švelniai tarė Trevis.
- Man nereikia pagalbos. Aš susitvarkysiu pati. Prašau, išeikit. - kiek grieščiau tariau.
- Pamiršk, žibute. Mes niekur neisim kol nenusiraminsi. - tarė Tomas ir įsitaisė ant sofos.
- Po velnių tiesiog dinkit iš mabo namų! - užrėkiau aš. - Negi taip sunku!?
- Luna, nusiramink - uždėjo man ranką ant peties ir tarė Lukas.
- Neliesk manęs. - atsakiau. Nustūmiau jo ranką ir nuėjau į antrą aukštą, palikdama vaikinus svetainėje. Nupėdinau į savo kambarį, greitai persirengiau ir nusiprausiau veidą. Pasiėmusi kuprinę įsidėjau į ten savo daiktus ir vieną dalyką, kurio nesitikėjau panaudoti.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Nusileidusi į pirmą aukštą vaikinų nebemačiau. Greitai apibėgau namus, kad įsitikinti, jog jų niekur nėra. Jų nebuvo. Tad išbėgau iš namų, užrakinau duris ir pasileidau bėgti.
Nežinojau kur bėgu ir nežinojau kur atsidursiu. Tuo metu, viskas ko norėjau, tai pabėgti nuo realybės. Aš žinojau, kad tai neįmanoma, tačiau manęs tai nesustabdė. Aš bėgau pro paplūdimį, bėgau pro miestą, net mokyklą prabėgau, kol atsidūriau kažkokiame miške. Čia buvo ramu. Čia buvo tylu. Neapsakoma harmonija vyravo šiame miške. Aš neįsivaizduoju kaip, dar dabar net gi mąstau apie tai, bet tuo metu aš pamiršau apie savo rūpesčius. Aš atsipalaidavau ir nusiraminau. Paėjus kelis žingsnius priėjau kelmą ant kurio atsisėdau ir sėdėjau. Nežinau kiek laiko ten prabuvau ir taip prasedėjau, bet kai atsipeikėjau iš kuprinės išsitraukiau tai, ko nemaniau, kad panaudosiu.
Tai buvo cigaretės. Vienas žmogus man jas padovanojo 15-to gimtadienio proga sakydamas, kad surūkyčiau vieną, kiekvieną kartą, kai mane kas nors įskaudins. Tad jos pas mane ir gilėjo visą laiką net neišpakuotos. I
šsitraukiau cigaretę, ją prisidegiau ir įtraukiau nedidelį dūmą. Ėmiau kosėti. Taip pat buvo ir su antru, trečiu, ketvirtu ir penktu, kol galiausiai paskutinį įtraukus nebeužsikosėjau. Tačiau nuo to man nebuvo nei šilta, nei šalta. Aš dar kažkurį laiką pasedėjau tame miške kol nepaėmiau telefono į rankas. Telefone rodė 15:27 val. bei tai, kad nėra ryšio. Aš pašokau nuo to kelmo, ant kurio sedėjau ir pasileidau bėgti link mokyklos. Gerai, kad tas miškas nebuvo toli nuo mokyklos, tad už kelių minučių jau buvau viduj. Nuėjau iki direktoriaus kabineto ir pasibeldusi laukiau jo leidimo užeiti, tačiau nesulaukusi ėmiau vaikščioti po mokyklą.
Galiausiai eidama vienu iš kuridorių išgirdau gitaros bei būgnų garsą. Jie buvo tokie jausmingi, kad aš tiesiog negalėjau praleisti viso to pro ausis. Aš nusekiau paskui garsą. Visa tai sklido iš didelės salės, kurioje, kiek supratau, repetavo muzikos būrelio mokiniai. Klausiausi jų įtempusi ausis. Negalėjau neatkreipti dėmėsio į pagrindinį gitaristą. Jis buvo gan žemas, o gitara labai didelė. Jo plaukai buvo juodos lyg derva spalvos, o akys didelės ir gražios. Jis man atrodė matytas iš veido bruožų, tačiau negalėjau išsiaiškinti kur.
Jiems baigus aš nesusivaldžiau ir paplojau. Jie visi sužiuvo į mane ir po nejaukios poros minučių pauzės, būgnininkas atsistojo ir priėjęs prie manęs tarė :
- Atsiprašau, tačiau pašaliniams čia įėjimas draudžiamas, - jo šviesūs iki pečių blondiniški plaukai uždengė vieną jo aky.
- Aš naujokė. Direktorius liepė ateiti parepetuoti su jumis. - tariau jam. Vaikinas kiek susimąstė.
- Monte! Tau direktorius sakė ką nors apie naujokę? - riktelėjo vaikinas. Solistė, kuri dainavo, atsisuko.
- Man sakė. Atvesk ją čia. - riktelėjo ji.
- Okyte. Aš Leonas, malinu susipažinti, - ištiesė man ranką. Aš ją paspaudžiau atgal.
- Malonu, aš naujokė.
- Tai toks Tavo vardas? - nusijuokė jis.
- Ne, tai mano statusas ateinantiems mokslo metams. - atkirtau. Leonas nieko neatsakė.
Užlipau ant scenos ir atsisukau į gitaristą. Jis jau žiūrėjo į mane. Aš vis meginau atsiminti kur aš jį mačiau, kol galiausiai į galvą atėjo vienas vardas.
