Kitokia istorija

VI DALIS

Tą dieną aš padariau tikriausiai pačią didžiausią klaidą savo gyvenime..
Aš nesugebėjau atsispirti mane viliojančio paplūdimio šauksmui ir nesusimąsčiusi nuėjau link jo.
Žinot, tą akimirką aš taip nuostabiai jaučiausi, kad net nesusimąsčiusi ėmiau dainuoti. Ta daina, rodos, veržte veržėsi iš mano lūpų, o kai ištrūko, jaučiausi dar geriau.
Bangų sukeltas vėjas glostė mano plaukus, o bangos šoko pagal mano sukurtą melodiją. Tai buvo toks nuostabus jausmas, kurio negaliu net apsakyti žodžiais, bet kaip ir kiekviena tobula akimirka, ši taip pat turi savo pabaigą. Ir mano nuostabios akimirkos pabaiga tapo (jūs niekada neatspėtumėte kas ją sugadino) vaikino riksmas:
- Sulaikykite jį!
Šis balsas atkreipė mano dėmesį ir atsisukusi į garso pusę pastebėjau nuostabų labradorą bėgantį į mano pusę. Nesusimąsčiusi griebiau už juodo odinio pavadėlio, kuris vilkosi paskui šunį. Sulaikius šunį, jis atsisuko į mane ir ėmė šokinėti bei laižytis. Šis nuostabus sutvėrimas mane pralinksmino ir aš pradėjau juoktis.
- Labai Tau ačiū. – nuo šuns mane atitraukė tas pats balsas, kuris prašė pagalbos.
- Nėra už ką, - tariau vis dar besišypsodama šuns savininkui. – Jis labai mielas, koks jo vardas?
- Šiaip tokiais momentais, kiek esu matęs filmuose, merginą labiau sudominti turėtų vaikinas, jie vienas kitą įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir galų gale gyvena ilgai ir laimingai, - tarė vaikinas ir ėmė juoktis.
- Na, nežinau kokius Tu filmus žiūri, tačiau tai yra realybė ir tokių pasakų nenutinka. – pasakiau kiek piktokai ir toliau glosčiau šunį.
- Aš pajuokavau. – kiek pasimetė juodaplaukis vaikinas. – Beje, jis vardu Mika.
- Labai gražus vardas kaip ir pats šuo. – kiek patylėjau glostydama Miką. – Ai, taip. Štai. – ištiesiau ranką paduodama šuns šeimininkui pavadėlį. – kitą kartą būk atsargesnis su tokiu nuostabiu šunimi, nes tokia gyvūnų mylėtoja kaip aš gali jį pavogti. – nusijuokiau.
- Gal galėčiau sužinoti Tavo vardą? – tarė vaikinas.
- O kam Tau jis? – pažvelgiau jam tiesiai į akis ir uždaviau paprastą klausimą. Jo akys buvo žalios, kiek pasimetusios ir labai gražios. Jos mane užbūrė, tačiau pasijutus kiek nemaloniai vėl ėmiau glostyti Miką.
- Tiesiog norėjau sužinoti savo šuns gelbėtojos vardą.
- Aš noriu išlikti paslaptinga, - nusišypsojau ir ruošiausi išeiti, bet..
- Tuomet gal galėčiau bent jau gauti Tavo numerį?
- Duok telefoną.
Vaikinas kiek pasimetė, nedrąsiai ištraukė telefoną iš savo kišenės ir padavė jį man. Aš įvedžiau savo numerį ir atidaviau vaikinui jo nuosavybę. Tuomet nieko nepasakiusi išėjau. Žengus kelis žingsnius neatsigręžusi pamojau jam ranka (nežinau ar jis matė) ir įsidėjusi ausinukus pėdinau atgal pas mamą.