Kitokia istorija

LXIX DALIS

- Užeikit ir jauskitės kaip namuose, - tarė moteris ir palydėjo mus link svetainės.

Mes visi susėdome prie didelio stalo. Tėvas su Marko mama pradėjo šnekučiuotis apie darbo reikalus, o aš, Momo ir Kalebas tylėjome. Negalėjau nieko ištarti ir galvoje mąsčiau scenarijus, kodėl viskas galėjo taip pasisukti.

- Luna, o kaip Tu laikaisi? - paklausė manęs moteris su nenatūralia šypsena veide.

- Gerai, - atsakiau jai be jokių veido išraiškų.

- Nagi, papasakok savo senai kaimynei daugiau. Kaip mokslai? Kaip sveikata? Kiek Tau dabar metų ir panašiai. Manau ir Tavo tėtis norėtų sužinoti, - reikalavo ji.

- Na, - atsidusau. - Dabar man septyniolika. Neseniai perėjau mokytis į "V. Kamburos gimnaziją". Su mokslais sekėsi neblogai. O sveikatos sutrikimais nesiskundžu, - išdėsčiau jai.

- O kaip su muzika? - staiga paklausė ji. - Ar vis dar dainuoji?

- Retkarčiais, - atsakiau ir gurkštelėjau vandens.

- Ji kuklinasi, - tarė tėvas. - Kiekvieną dieną girdžiu kaip savo kambary dainuoja ir pripažinsiu, jos balsas angeliškas. Ji dainuoja pagrinde lyriškas ir prasmingas dainas, nuo kurių net man eina šiurpuliukai per kūną, - jis pažvelgia į mane. - Gal padainuosi mums ką nors?

Mane šis jo pasiūlymas nustebijo, bet ne taip, kaip jo žodžiai apie mano dainavimą. Bet negalėjau iš galvos išmesti Momo ir šios jo paslapties.

- Gerai, - tariau jam ir priverčiau save nusišypsoti. - Momo, gali man atnešti gitarą ir kūbą?

Jis linktelėjo ir nubėgo atnešti instrumento su aparatūra, o Kailas tuo metu pradėjo kikenti. Jis suprato kas dabar vyks.

Pasiruošiau dainos atlikimui, susijungiau aparatūrą, susiderinau kiek išderintą gitarą ir susikaupusi pradėjau groti.

Visą laiką dainuodama žiūrėjau į išsipytusias tėvo akis ir besijuokiančius Marką ir Kalebą. Jaučiau didelį malonumą. Man patiko jį nervuoti ir, kiek suprantu, žeminti kitų akivaizdoje.

Baigusi dainuoti nusilenkiau.

- Ši daina buvo skirta mano tėveliui, - tariau jam ir nusiunčiau jam oro bučinį. - O dabar atleiskite, bet turiu daug įdomesnių dalykų, kuriuos turiu nuveikti, nei būti čia. Pavyzdžiui, pažiūrėti kokį filmą. - atsisukau į Momo mamą. Ji juokėsi. - Malonu buvo vėl su jumis susitikti.

Atsisveikinusi išėjau iš namo, o paskui mane ir Markas su Kalebu.

- Kur varom? - paklausė Kalebas.

- Į klubą! - nusijuokiau aš. - Nenoriu būti veltui taip gražiai apsirengusi.

- Aš už! - suriko jis.

- Lu, tu pyksti ant manęs? - įsiterpė Markas.

- Ne, bet jei Tave nutenktų mašina, ją vairuočiau aš, - Kailas pradėjo juoktis. - Pamiršk. Varai kartu?

- Taip, - atsakė jis ir atsiduso. - Kaip tik po valandos viename iš klubų pasirodau su savo grupe, tai gal norit ten ir varyti?

- Galim, - tariau ir įlipau į tėvo mašiną. - Aš turiu jo raktelius, - nusijuokiau ir padaviau juos Kailui.

- Tu nereali, - tarė jis. - Bet kaip Tu taip sugebėjai?

- Tai man žinoti, o Tau išsiaiškinti, o dabar spausk gazą, - surikau ir paleidau radiją. Kaip tik grojo viena mano mėgstamų dainų "Sweet but psycho", tad negailėdama balso iš visos gerklės ją dainavau.