Kitokia istorija

XXXXV DALIS

{Kalebo pov.}

Mes sedėjom ir kalbėjom. Šalia jos jaučiausi laisvai. Mes aptarinėjom įvairiausias temas pradedant šeimos problemomis ir baigiant mėgstamiausių saldumynų pavadinimais. Buvo nuostabu kalbėtis ir nemąstyti apie tai, kas ką gali pagalvoti. Visada norėjau jaunesnės sesės, kuria galėsiu rūpintis. Žinoma, turiu vieną, tačiau problema ta, kad aš nė žingsnio link jos negaliu žengti. Ji visada su mano patėviu arba su mama. Kiekvieną kartą man bandant prie jos prieiti ir pabendrauti, jie užtveria man kelią, lyg būčiau koks monstras. Tačiau su Luna kitaip. Jai reikia ko nors, kas ja pasirūpins, jai reikia žmogaus, kuris išklausys. Tai yra priežąstis, kodėl noriu būti jos draugas, o gal net kada nors jos pripažintas brolis.

Paplūdimy mes praleidom labai daug laiko. Galiausiai Luna atsirėmė man į petį tardama žodžius:

- Ačiū, kad esi šalia.

Man buvo kiek keista, kad ji pasitiki visiškai nepažįstamu žmogumi, tačiau kartu jaučiausi ir pamalonintas. Nepajaučiau, kaip po jos ištartų žodžių pradėjau šypsotis ir po kelių minučių tylos užmigau.

{Lunos pov.}

Rytas. Pramerkiu kiek užtinusias savo akis. Priešais save išvystu smėlį, vandenį ir Kalebą. Pakeliu galvą nuo jo krūtinės ir atsisėdu. Jaučiau, kaip mano kaulus gelia dar užsilikęs po nakties šaltis. Pasiimu iš kišenės telefoną. mano nuostabai radau Tobio praleistų skambučių ir labai daug žinučių, tačiau nei vieno nuo mamos. Taip ir galvojau. Padėjau telefoną, o pati atsikėliau nuo šalto smėlio ir žengiau link vandens. Pajutusi, kaip šaltas vanduo glamonėja mano basas kojas pradėjau dainuoti.

(paklausykit jeigu įdomu)

{Kalebo pov.}

Prabudau nuo angeliško balso, pilno skausmo ir liūdesio. Pakėlęs galvą pamačiau Luną, stovinčią neramiam vandenyne ir blaškomą atšiauraus vėjo. Ji dainavo. Nesupratau kodėl ar kam, tačiau tuo metu, kai jos klausiausi, man tai nerūpėjo. Jos švelnus balsas privertė mano odą pašiurpti, o širdį spurdėti iš nerimo. Negalėjau atplėšti savo akių nuo jos ir nesvarbu, kad žiūrėjau į jos atsuktą nugarą, vaizdas buvo meniškas. Aš iš lėto pakilau nuo žemės, numečiau telefoną ir raktus ant smėlio  ir mažais žingsneliais nutipenau prie jos.

Ji baigė dainuoti.

- Wow... - teištariau. Ji greitai atsisuko. Jos akyse mirguliavo susikaupusios ašaros, o veide žibėjo šypsena, parodanti kokia ji yra stipri. Aš priėjau prie jos ir stipriai ją apkabinau. Jaučiau, kaip ji dreba ir kaip mano kojas skalauja ledinis vanduo, tačiau aš nesitraukiu. - Tavo balsas yra angeliškas, taip pat kaip ir Tu, sesute. - ji nusijuokė.

- Tu nusišneki, Keilai. - tarė ji. Buvo keista, kaip ji mane pavadino, tačiau taip pat ir miela.

Aš paleidau ją ir pažiūrėjau jai į akis. Aš susiraukiau mėgindamas atrodyti piktas.

- Kažkas paliko nuo žemės ne iš tos kojos, - ėmė juoktis ji. Aš gleitai ją persimečiau per petį ir pradėjau eiti gilyn į vandenį, nepaisydamas to, kad mano drabužiai bus kiaurai permirkę. - Keilai, paleeeeis!!! - šaukė, tačiau kartu ir juokėsi ji.

- Kaip nori, princese, - tai taręs įmečiau ją į vandenį. Ji staigiai atsistojo.

- Dabar Tau galas, broliuk! - sušuko ji ir pradėjo bėgti link manęs, o aš stovėjau kaip suakmenėjęs. Ji ką tik pavadino mane savo broliu. Tai supratęs pradėjau šypsotis, o pamatęs priešais save Luną pradėjau kvatotis.

Tai buvo pats geriausias rytas mano gyvenime. Na, bent jau iki to skambučio.