Kitokia istorija

XXXII DALIS

- Tai, ką nori šiandien nuveikti? - paklausia mama.

Aš ilgai galvojau. Nežinau ką dažniausiai mamos veikia kartu su savo dukromis. Mūsų santykiai dar nebuvo pasiekę tokio lygio.

- Gal sugalvok Tu? - kiek nedrąsiai paklausiu jos. Ji ima juoktis.

- Kai buvau maža, visada prašydavau savo mamos, kad ji man supintų kasas. Tai prisiminusi supratau, kad niekada nesu pynusi kasų Tau. Tu viską nuo mažumės darydavai pati. Tad gal galėčiau pamėginti?

Aš susigėdau, pralinksmėjau ir kartu susigraudinau. Man jau septyniolina, tačiau aš nuo mažų dienų turėjau elgtis kaip suaugusi. Aš niekada nejaučiau vaikystės. Tad aš tik užsimerkiau, taip sulaikydama ašaras, nusišypsojau ir linktelėjau galvą. Mama nuėjo iki antro aukšto ir grįžo su dviem gumytėm plaukams ir šukomis. Ji atsisėdo ant sofos, o priešais save, ant žemės, pasisodino mane. Buvo keista jausti mamos rankas, švelniai glostančias mano plaukus. Ji atsargiai ėmė plaukų sruogas, mėgindama padaryti ką nors su mano plaukais. Galiausiai, po kelių minučių ji patraukė rankas ir tarė:

- Viskas! Mano šedevras baigtas!

Ji buvo tokia laiminga savo kūriniu. Tokios besišypsančios jos aš jau seniai nesu mačiusi. Atsistojusi nuėjau prie veidrodžio pasigrožėti savo nauja šukuosena.

- Mama, ji nuostabi. - tariau jai. - Ačiū! - ties šiuo žodžiu aš ją smarkiai apsikabinau.

- Nėra už ką. O dabar eik persirenk ir kai kur keliausim. - tarė ji ir paleido mane iš savo glėbio.

Aš greitai nubėgau iki savo kambario ir apsivilkau mėlyną kombinezoną ir apsioviau rudas basutes.

Nusileidau į pirmą aukštą. Mama stovėjo prie lauko durų ir laukė manęs. Galiausiai nusišypsojo ir išėjo iš namų. Nusekiau paskui ją.

Įlipom į mašiną ir pasukom link miesto. Už gero pusvalandžio privažiavom vieną parduotuvę prie kurios ir sustojom.

Nuėjom kartu apsipirkti. Ji man rinko drabužius, kurie jai atrodė gražūs ir madingi, tuo tarpus aš dariau atvirkščiai ir rinkau drabužius jai. Linksmai praleidom geras 4 valandas parduotuvėse. Vėl įlipus į mašiną mama pradėjo pokalbį.

- Tai nuo ko tos gražios gėlytės, kutios pamerktos virtuvėje?

- Nuo draugo, - atsakiau ir kiek nusiminiau prisiminusi vakarykščius įvykius.

- Ar tai nuo vieno iš tų dviejų vaikinų, kurie puolė Tavęs gelbėti, kai manei, kad į namus kažkas įsibrovė? - tai pasakiusi ji ėmė juostis. - Tikiuosi, kad taip. Man jie pasirodė visai simpatiški ir mieli. Ypač tas su skarele ant galvos.

- Ne, mama. Gėles gavau nuo vaikystės draugo, su kuriuo dažnai susitikdavau paplūdimy, kai buvau beveik devynerių.

- Ar Tu kalbi apie Marką? - jos veido išraiška pasikeitė.

"- Kodėl Tu visur su tuo berniuku? Kuo jis Tau taip patinka? Kodėl negali susirasti normalių draugų? - rėkė mama.
- Bet mamyte, Markas mano draugas. - visa apsivetkusi atsakau jai.
- Nenoriu, kad su juo bendrautumei. Jis ne tas vaikas, su kuriuo turėtų bendrauti mergina kaio Tu. Jis niekšas. Jis didesnis niekšas nei jo tėvas. Nedrįsk su juo daugiau bendrauti. Supratai? - toliau rėkė ji.
- Bet... - man nestėjus nieko atsakyti pajaučiau aštrų skausmą ant veido."

- Ne, mamyt. Su juo nebendrauju nuo vaikystės ir nesu jo daugiau mačiusi po to, kai jie išsikraustė. - nustačiau veide šypseną, kuri užgožė tikruosius mano jausmus.

- Tada gerai, - tarė ji ir užvedė mašiną. - Ką norėtumei dar nuveikti? - paklaudė ji.

- Gal nueinam iki paplūdymio? - nedrąsiai paklausiau jos.

- Atleisk, bet nelabai mėgstu tokias vietas. Gal ką nors kito?

- Tuomet gal pasigaminam ką nors namuose kartu?

- Aš turiu geresnę idėją. Gal pasikviesk savo draugus į svečius? Mes pasigaminsim ko nors valgyti ir bent jau kukliai atšvęsim Tavo vakarykštį gimtadienį? Mes jų niekada nešventėm, tai gal pamėginam bent šį kartą? - ji buvo entuziastiškai nusiteikusi. Ji žiūrėjo į mane vilties pilnomis akimis, tad aš nesugebėjau jai pasakyti ne.

Taigi, čia prasideda įdomiausia dalis. Aš parašiau Lukui, Trevisui, Tomui ir Tobiui. Iš pradžių, tai atsiprašiau jų už mano elgiasį vakar, o po to paaiškinau dalį situacijos (neminėjau, kad mes švęsim mano gimtadienį) ir pakviečiau juos vakarienės. Nenustebau, kai visi vaikinai sutiko.

Mama kuitėsi virtuvėje darydama salotas, virdama ryžius ir verdama šašlykus ant ieško, kol tuo tarpu aš, mėginau išsiaiškinti kaip dirba šašlykinė. Mėginau net kalbėtis su ja, tačiau, mano nelaimei, išsiaiškinti ir susitarti gražiuoju man nepavyko. O kad jūs matytumėt kaip viskas vyko, tikriausiai mirtumėt iš juoko. Tačiau nenukrypsiu nuo temos.

Apie 17 valandą, kol pykausi su mėsai kepti reikalindu aparatu, išgirdau įvažiuojančią į kirmą mašiną. Išėjusi iš už namo pastebėjau tomą ir luką lipančius iš mašinos.

- Sveika! - linksmai nusiteikęs sušunka Lukas ir prieina prie manęs, - Eime! - sušunka ji, paima mane už rankos ir nusiveda iki mašinos iš kurios išlipa Trevisas.

Matau, kaip mama ateina prie lauko durų ir stevi kas vyksta. Tuo metu man net pačiai buvo įdomu. Iš pradžių vaikinai prieina prie manęs ir stipriai mane apkabina, o tuomet atidaro bagažinę. Tuo momentu aš apsiverkiau ir netikėtumo. Atidarius bagažinę, iš jos pakyla daugybė mėlynų ir tožinių helio balionų, kurie buvo pririšti prie dailios pintinėlės. Pintinė buvo pilna saltainių, aplink ją pridėta rožių, o prie balionų pririštas gan didelis vokas su milžinišku užrašu " SU GIMTADIENIU ".

Aš verkiau. Verkiau iš džiaugsmo, nuostabos ir laimės. Tačiau kartu mane kankino daugybė klausimų. Už ką? Kodėl būtent man? Kuo aš tokia įpatinga?

Aš dar kartą juos visus apsikabinau. Jaučiausi laiminga. Pagaliau jaučiausi pilnavertė.

- Taigi, žibute. Kadangi tik vakar sužinojom, kada yra Tavo gimtadienis, tai šiandien, gavę pakvietimą, eksprontu nusprendėm bent simboliškai pasveikinti Tave su gimtadieniu. - pirmasis prabilo Tomas.

- Tegul šios rožės Tau visada primena, kokia Tu graži ir nuostabi, o saldainiai pasaldina Tavo gyvenima, taip kaip tai padarėm mes, - prisijungia ir Trevisas.

- Na, o dovanėlė vokelyje... - pradeda Lukas ir neužbaigia savo minties, - Na, pasakysiu tik tiek. Tegul tai, kas yra jama, padeda Tau siekti Tavo didžiausių norų bei troškimų.

- Su gimtadieniu! - visi vaikinai choru sušunka.

Nenorėjau, kad ši diena pasibaigtų, tačiau neilgai mano mintys buvo tokios gražios...