Kitokia istorija

XXIX DALIS

- Kai Tu mane palikai, labai daug kas pasikeitė, Tobi...

- Pavyzdžiui? - kiek nustebęs paklausė jis.

- Tobi, tiesiog, aš nebesu ta mergaite, su kuria Tu susipažinai prieš 9 metus. Aš pasikeičiau. Mano asmenybė taip pat.

- Tai pasakyk, kas Tavyje pasikeitė?

Aš pažiūrėjau į jį ir apsimetusi, kad negirdėjau jo užduoto klausimo šuktelėjau.

- Žiūrėk! Ten vaikų aikštelė. - tai pasakiusi su didele šypsena, ėmiau strikinėdama bėgti link jo.

- Tu nepasikeitei. Vis dar nemoki klausyti kitų! - man iš už nugaros šuktelėjo Tobis ir galiausiai prisijungė prie manęs.

Aš nubėgau iki vaikų žaidimo aikštelės. Ten žaidė vaikai, o ant suoliukų sedėjo, kiek supratau, jų mamos. Aš priėjau prie vienos iš moterų, kuri šalia savęs laikė ukulele ir paprašiau, kad man jos paskolintų. Ji mielai nusišypsojo ir davė man ją. Aš užsiropščiau ant didelio didelio kupolo ir pradėjau groti. Vaikai, žaidžiantys aikštelėje išgirdę mane grojant sustojo aplink mane ratuku ir klausėsi kaip groju. Galiausiai pradėjau dainuoti.

Jaučiausi taip gerai. Atrodė, kad visos mane užgulusios problemos pranyksta ir aš galiu pasijausti pagaliau savimi.

Eilinį kartą dainavau iš visos širdies. Į dainą įdėjau visus jaučiamus jausmus. Ta buvo nepakartojama. Vaikai klausėsi manęs įtempę ausis ir galiausiai pradėjo dainuoti kartu, nuo ko pasijaučiau dar geriau. Tai buvo pasaka. Tai buvo kaip vienos iš svajonių išsipildymas.

Baigusi dainuoti pastebėjau, kad priešais stovi ne tik vaikai, kurie ploja ir džiūgauja, bet ir Tomas, Lukas, Tobis, Trevis ir Maksas. Jie žiūrėjo į mane bei šypsojosi. Aš ėmiau juoktis. Nuoširdžiai juoktis. Man viskas taip patiko! Aš jaučiausi tokia laisva. Aš padaviau kažkokiai mergaitei ukulele, o pati pasilikau stovėti ant kupolo ir ištiesiau rankas, kaip paukštis išskleidžia sparnus ir užsimerkiau.

- Lu! Būk atsargi, - šūktelėjo Tobis. Aš nekreipiau į jį dėmėsio, man buvo viskas nesvarbu. Aš buvau laisva. Laisva kaip paukštis. Manęs nekankino jokios blogo mintys. Aš tiesiog džiaugiausi šia akimirka. Nenoriu, kad ji baigtųsi. Noriu, kad ji tęstųsi amžinai!

Bet, deja, tai ne pasaka. Ji nesibaigia happy ever after. Stovėdama ant kupolo aš užverčiu savo gavą ir žiūriu į dangų, tačiau neišlaikiusi pusiausvyros kentu atgal. Jaučiu, kaip kietas pagrindas pranyksta man iš po kojų ir aš esu ore. Staigiai užsimerkiu.  Ir laukiu momento, kuomet mano kūnas smarkiai atsitrenks į kietą žemę.

{Luko pov.}

Matau, kaip Luna džiaugiasi. Nemačiau dar jos tokios laimingos. Ji šypsosi ir juokiasi taip nuoširdžiai, kad net man sukelia šypseną. Tačiau praėjus porai sekundžių matau, kaip ju krenta. Aš imu bėgti link jos, tačiau žinau, kad nespėsiu. Aš per toli nuo jos. Ji tuoj nukris. Stengiuosi iš visų jėgų dasigauti iki jos, tačiau veltui. Matau, kaip pro mane praskrieja šešėlis. Nespėjau susigautyti, kas ten, tačiau esu jam labai dėkingas.

{Lunos pov.}

Laukiu tos lemtingos akimirkos. Tačiau vietoj to, kad pajausčiau kietą žemę, po savimi jaučiau dvi stiprias rankas, apglėbiančias mano kojas ir liemenį. Aš iš lėto atsimerkiu. Pasižiūriu į savo išgelbėtoją ir sustingstu. Mano akyse kaupiasi ašaros iš išgąsčio ir aš stipriai apkabinu savo "riterį spindinčiais šarvais".

- Ačiū Tau, Tobi...