Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
Mes taškemės vandeniu, bėgiojom vienas nuo kito, plaukiojom ir dūkom kiek tik leido jėgos. Buvo nerealu.
Išlipę iš vandens ilgai ir smarkiai juokemės. Jaučiausi, lyg sapnuočiau. Viskas atrodė kaip sapnas. Tačiau iš kiekvieno sapno ateina laikas, kai turi pabusti.
Suskambo mano telefonas. Pažiūrėjęs į žybsintį telefoną, pamačiau mamos vardą ir staigiai pakėliau ragelį.
- Klausau? - pakėlęs ragelį tariau. Bijojau, kad ji pradės rėkti ant manęs dėl to, kad nenakvojau namuose.
- Kelkis iš lovos ir nulėk iki parduotuvės. Namie nebeturim kavos. - šaltai tarė ji ir padėjo ragelį.
Patraukiau telefoną į šalį ir atsisukau į Luną, kuri stabėjo kiekvieną mano judesį.
- Viskas gerai? - pasiteiravo ji kiek sunerimusi.
- Na, aš jau pripratęs, kad jie manęs nepastebi.
- Kaip suprasti, nepastebi?
- Na, manęs namuose nebuvo visą naktį, o ji net nepastebėjo.
- Bet dėl ko Tu nusiminei? Juk tai gerai, ar ne?
- Gerai! Bet... Kiek liūdna. Supranti, jie manęs niekada nepastebėdavo. Aš jiems kaip pasiuntinukas, nereikšmingas ir nematomas padaras.
- Ei, - Luna priėjo prie manęs, - Tu esi nuostabus žmogus! Nedrįsk galvoti kitaip, supratai? Tu esi geras, suprantantis, užjaučiantis draugas ir pats rūpestingiausias netikras brolis, tad nemėgink apie save blogai kalbėti, antraip supyksiu.
Jos žodžiai privertė susimąstyti. Pasijaučiau geriau, tai išgirdęs ir nuvijau negatyvias mintis į šalį.
- Eime iki mašinos. Tu tikriausiai baigi sušalti, - tariau ir paėmęs Luną už megstuko rankovės nusitempiau paskui save.
- Imk, - atėjęs iki mašinos paėmiau megztinį nuo galinės sėdynės ir padaviau jį jai. Ji kiek nedrąsiai jį paėmė ir paprašiusi manęs nusisukti, persirengė. - Šilčiau? - paklausiau jos ir nusišypsojau. - ji linktelėjo. - Sėsk, nuvešiu iki namų. Man jau reikės keliauti.
- Aš galiu nueiti, čia netoli. - tarė ji.
- Ne, mano pareiga Tavimi rūpintis, tad neleisiu Tau eiti vienai namo. Sėsk. Sušilsi bent šiek tiek.
- Ačiū, - atsakė ji ir atsisėdusi į mašiną nusišypsojo.
Važiuojant paleidau muzikos per radiją ir grojo man nežinoma daina "Royalty". Ją išgirdusi Luna pradėjo dainuoti. Ji įsijautė į dainą ir "taškėsi" pagal ją. Buvo smagu matyti ją tokią linksmą. Visą kelią iki jos namų, ji buvo atsipalaidavusi, juokėsi ir dainavo.Dar ir mane privertė dainuoti. Tačiau aš nesiskundžiau. Ji elgėsi kaip vaikas, o aš tuo džiaugiausi.
Gaila, bet pasiekus jos namus, mums teko atsisveikinti. Palikau jai savo megztuką ir apsikabinę ištarėm vienas kitam "iki pasimatymo".
Važiuodamas namo, visą laiką galvojau apie tai, kaip norėčiau, kad greičiau ateitų ta diena, kai ji pasiliks pas mus. Aš pasisyengsiu, kad jai pas mus patiktų.
{Lunos pov.}
Grįžau namo. Nuėjusi į dušą išsiprausiau ir pasiėmus telefoną paskambinau Tobiui, kuris taip įnirtingai skambinėjo.
- Durne, kur Tu telefoną buvai pasidėjus?! - tik pakėlęs ragelį, pradėjo rėkti jis.
- Atleisk, ten kur buvau, nebuvo gero ryšio, - tariau besijuokdama. - Kas nutiko?
- Ruoškis, už 10 min būsiu pas Tave. Mums repeticija šiandien priešais direktorių ir jo pakalikus. Lauk manęs, čiau! - tai pasakęs jis padėjo ragelį, o aš nuėjau persirengti.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Kaip Tobis ir minėjo, už 10 minučių jis jau buvo mano kieme. Išėjusi iš namų pamačiau jį sėdintį ant nuostabaus grožio, juodo motociklo. Aš stovėjau ir žiūrėjau į jį išsižiojusi.
- Nagi, princese, karieta paruošta! - sušuko man ištiesęs šalmą.
