Kitokia istorija

LVIII DALIS

- Ar buvai kada nors Holivudo šlovės alėjoje? - paklausė Kailas žiūrėdamas į kelią.

- Ne, - atsakiau ir toliau susirašinėjau su draugais.

- Ar norėtumei pro ją prasieiti? - jo balse galėjau girdėti entuziazmą. - Taip pat ten yra nuostabi kavinukė, kurioje patys skaniausi blyneliai, - nusijuokė jis.

- Tai gal praleiskim tą vaikščiojimo dalį ir varom iškarto pavalgyti? - tikėdamasi sutikimo, paklausiau jo.

- Ha ha ha... - sarkastiškai "nusijuokė" ji. - Geras bandymas, tačiau neišdegs.

Kalebas sustojo aikštelėje, gan toli nuo jo minėtos kavinės. Prieš išlipdama iš mašinos giliai įkvėpiau ir nusiteikiau jausti skausmą.

Pradėjom eiti šlovės alėje, daug kalbėjom apie kiekvieną, penkiakampėje žvaigždėje užrašytą vardą, juokavom ir juokemės. Jis man papasakojo daugiau apie save, savo draugus ir šeimą, aš papasakojau apie save, tačiau neminėjau savo santykių su Momo.

Staiga, žengus žingsnį, pajaučiau deginantį skausmą pėdoje. Jaučiau, kaip skausmas pereina per visą kūną ir atjungia mano raumenis, laikančius mane ant kojų. Skausmas buvo toks didelis, kad nesugebėjau toliau slėpti skausmo, slegenčio mano pečius ir suklupusi pradėjau verkti.

- Luna, kas nutiko? - pribėgęs prie manęs paklausė Kalebas. - Kas negerai?

- Kojos... - tariau per ašaras.

Kalebas daugiau nieko neištarė. Supratęs kas negerai, jis staigiu judesiu užsikėlė mane ant savo nugaros ir pradėjo eiti.

- Kodėl anksčiau man nieko nesakei? - kiek nusiminęs paklausė jis. - Kodėl tiek laiko kentėjai skausmą ir nieko apie tai nesakei?

- Nenorėjau, kad nerimautum, - tariau ir panardinu savo veidą Kailo megstinyje.

- Dabar mes su Tavimi šeima, - drąsiai tarė jis. - Aš Tavo brolis, nors ir netikras. Tai mano pareiga nerimauti dėl Tavęs, rūpintis Tavimi ir saugoti Tave. Priprask prie to. O dabar eime į kavinę, nuoirksiu Tau blynelių, - linksmiau tarė jis ir pagreitino žingsnį.

Tiesą pasakius, jo žodžiai privertė mane susimąstyti. Visada buvau viena ir pati turėjau savimi rūpintis. Nebuvo nė vieno žmogaus, kris tai darė už mane. Visada slėpdavau tikrąją save ir savo tikruosius jausmus nuo kitų, kad jie jaustųsi geriau ir nejaustų užuojautos man. Buvo keista, bet kartu, mano krūtinė prisipildė naujų jausmų išgirdus tokius nuostabius žodžius.

- Ačiū, - po gan ilgos tylos, pasakiau Kalebui. Jis kiek pasimetė.

- Už ką? - paklausė jis.

- Tai sunku paaiškinti. Matai, manimi niekas nesirūpindavo, visada buvau savarankiška ir žinoma viena. Tai keistai nuostabus jausmas, kai ne Tu rūpiniesi kitais ir kitų jausmais, o priešingai - kažkas kitas nerimauja ir rūpinasi Tavimi. Už tai ir dėkoju. Ačiū, kad leidai suprasti, ką reiškia, kai kažkas rūpinasi Tavimi.

Pasakius šiuos žodžius stipriai apkabinau Kailą.

{Kalebo pov.}

Ja niekas nesirūpino. Ji nežino jausmo, kai kažkas dėl Tavęs nerimauja ar kai nori apsaugoti, bet iš jos pasakojimų ir to, ką pats mačiau kavinėje, kai vakarieniavom su jos mama ir ja, supratau, kad tai ji ta, kuri visada visais rūpinasi, neprašydama nieko už tai.

- Žaviuosi Tavimi, Luna.