Kitokia istorija

XXXXVIII DALIS

- Aš atsisakau, - tariu ryžtingai jam. - Šitos dainos aš dar nepasiruošusi niekam rodyti. Ir nemanau, kad būsiu pasiruošusi. Ši melodija ir patys žodžiai man daug ką reiškia, o jūs ir ši mokykla neverti jos girdėti.

Direktorius pasipiktino. Jis atrodė taip, lyg tuoj sprogs. Priešingai nei jis, Tobis atrodė patenkintas. Jis žvelgė į mane su šypsena.

- Tuomet parodyk tai, ką pasiruošei, - kiek griežčiau tarė direktorius ir nuėjo atsisėsti į savo vietą.

- Parodyk jiems! - padrąsino mane Tobis ir palydėjo iki svenos.

Užlipusi susižvalgiau su kitaip ir pradėjom dainuoti. Kaip visad, įsijaučiau į dainą ir stengiausi kiek galėjau labiau. Priešais save mačiau Tobį. Jo šupsena man padėjo susikaupti ir padrąsino. Užbaigę dainą nusilenkėm ir nulipom nuo scenos.

- Na, visai neblogai, - tarė direktorius. - Daina užvedanti. Manau, kad ją paliksime pabaigai. Tačiau vistiek norėčiau, kad padainuotumei savo kūrybos dainą. - atsiduso. - Pagalvok apie tai iki kitos savaitės.

Aš linktelėjau ir atsisveikinusi su visais išėjau. Atidariusi pagrindines duris, mano veidą nušvietė šilti saulės spinduliai. atsisėdau ant laiptų ir lengviau atsikvėpiau.

- Nemaniau, kad ją užvaigei, - tarė Tobis atsisėdęs šalia manęs. - Imk, čia Tau. - tarė ir nusišypsojęs padavė skardinę šaltos arbatos. - Nustebinai mane.

- Tavo kurta melodija niekada nepaliko mano minčių. Maniau, kad reikia kaip nors ją padobulinti ir man išėjo. Gal ne tobulai, tačiau stengiausi kiek galiu labiau. - nusišypsojusi paėmiau iš jo skardinę. - Beje, ačiū.

Atsigėriau ir atsidusau. Mano veide buvusi šypsena dingo prisiminus mano tėvų susitarimą.

- Kas yra? - paklausė jis.

- Dabar mano galvoje dedasi labai daug įvairių dalykų. Nekreipk dėmėsio. - atsidusau vėl.

- Jei nori pakalbėti apie tai, aš visada išklausysiu.

- Tobi, prižadėk, kad niekur nedingsi. Prižadėk, kad pasiliksi su manimi. Prižadėk, kad neišvažiuosi ir nepaliksi manęs vėl nežinioje. Prašau, prižadėk, - jaučiau, kaip sunku darosi kalbėti ir kaip akyse renkasi ašaros.

- Kodėl taip kalbi? Manai, kad aš išvažiuosiu?

- Ne. Tai aš turėsiu išvykti mėnesiui. Aš bijau, kad per tą laiką galiu vėl Tavęs netekti.

Jis stipriai mane apkabino.

- Aš niekur nedingsiu ir nepaliksiu Tavęs vėl. Aš prižadu.

{Po poros valandų}

Guliu savo lovoje. Galvoje sukasi daugybė minčių neduodančių man ramybės. Mano mama, mano tėvas, Markas, draugai, aš pati.

Man liko penkios dienos iki išvažiavimo, o aš elgiuosi kaip mažas vaikas. Aš nekalbu su savo mama, atsiriboju nuo draugų ir kvailomis mintimis naikinu save.

Nusileidžiu į pirmą aukštą, kuriame sėdi mama. Ji gurkšnoja arbatą ir dirba prie kompiuterio. Visas stalas gra apkrautas daugybe popierių, kurie yra netvarkingai sumesti ant staliuko.

- Mama, manau mums reikia pakalbėti, - rimtai tariau priėjusi prie jos. Ji pakelia savo galvą ir linkteli nusiėmusi akinius ir uždariusi kompiuterio ekraną. - Visų pirma, tai noriu atsiprašyti už savo vaikišką elgiasį. Atleisk, kad taip su Tavimi kalbėjau. Tiesa ta, kad aš bijau iš čia išvažiuoti. Aš bijau važiuoti pas tėvą. Aš bijau to, kad jis gali mane pakeisti. Aš bijau dėl savo draugų, kurie per jį gali nukentėti ir bijau savęs. Aš nežinau ką daryti ir kaip man elgtis šioje situacijoje. Prašau, patark man.

- Luna, - atsidususi ištaria. - Tu esi stipri mergina. Tu mano gyvenimo spindulėlis. Aš žinau, kad Tu bijai, tačiau kartais Tau reikia perlipti per savo baimes. Tu esi be gali protinga ir aš tai puikiai žinau. Manau, kad laikui atėjus Tu tasi išeitį iš kiekvienos situacijos būnant su jais. Žinok, kad visada, kai iškils kėblumų, Tu gali skambinti man, savo draugams ir mes Tau padėsim, tačiau nenusisuk nuo mūsų pati. Elkis apdairiai ir viskas bus gerai. Aš tikiu Tavimi, bet jr Tu turi patikėti savimi.