Kitokia istorija

XXXXIV DALIS

Vakaras. Beveik devynios valandos. Aš vis dar sėdžiu toje pačioje vietoje, taip pat apsirengusi ir žiūrėdama į tą patį televizoriaus ekraną. Staiga atsidaro durys pro kurias įeina mama. Pamačiusi mane ji nutrenkia savo daikttus prie durų, greitai nusiauna batus ir prieina prie manęs.

- Nedėkingas vaike! - surinka ji ir trenkia man antausį. - Kur visą naktį basteisi ir kodėl nekėlei man telefono ragelio? Aš nerimavau. Aš jaudinausi. O Tu....

Nieko nesakiau. Toliau sedėjau ant sofos nekreipdama dėmesio į aplinką. Tai mamą dar laviau suerzino. Ji čiupo man už rankos ir jėga nutrmpė mane nuo sofos.

- Pažiūrėk į mane! - šaukė toliau ji. - Ar supranti kaip aš bijojau? Ar supranti, kad visą naktį negalėjau sumerkti akių nes nežinojau kur esi? Ar Tu tai supranti?!

- O Tu ar supranti mane? - galiausiai prakalbau ir aš. - Ar suprantikoks tai jausmas, kai Tave parduoda scetimam žmogui? Ar supranti koks tai jausmas, kai Tau nesako visos tiesos? Ar supranti kaip blogai jaučiuosi kai laikai mane kvailės vietoje? - pratrūkau rėkti. - Kodėl man niekada nesakei tikrosios priežąsties kodėl nenori pasikeisti pavardės? Kodėl man melavai? Jei tai, ką man buvai pasakiusi būtų tikra priežąstis kodėl nenori jos keisti, vakar restorane nebūtum manęs mėnesiui atidavusi jam. Kaip man jaustis, kai turėsiu suknistą menesį praleisti kitam miesto gale, be savo draugų su visiškai nepažįstamais ir nemaloniais žmonėsim? Ar Tu įsivaizduoji kaip aš dabar jaučiuosi, mama?

Ji nutilo. Mama žvelgė tiesiai man į akis. Jos buvo pilnos liūdesio ir nusivylimo. Priešingai nei jos,

- Atleisk, - tarė jis nuleidusi žvipgsnį į žemę.

- Neatsiprašinėk. Geriau paaiškink, kodėl nenori pasikeisti pavardės?

- Aš negaliu, - nusiminusi atsakė ji. - Bet suprask, tai labai svarbu.

- Taip, kur gi ne. Kiek matau geriau atiduosi savo dukrą, nei pasikeisi pavardę.

Ties šiaip žodžiais aš atsistojau iš nuėjau į savo kambarį. Persirengusi pasiėmiau kuprinę ir išėjau iš namų. Kaip visada mano vienintelis kelionės tikslas buvo paplūdimys. Kadangi buvo šiek tiek po dešimtos, žmonių buvo nedaug. Aš sedėjau ant smėlio ir žiūrėjau į raminančias bangas. Kai galiausiai žmonių nebeliko, išsitraukiau cigaretę. Nežinau kodėl, bet ją prisidegusi pradėjau rūkyti. Jaučiau kaio dūmai graužia mano gerklę ir plaučius, tačiau su kiekvienu dūmu skausmas mažėja. Berūkydama išsitraukiau telefoną ir pasileidau dainą "Kim Tae Hyung - Stigma". Ji man patiko. Raminanti, tačiau kartu ir priverčianti susigraudinti.

Surūkiusi cigaretę parašiau Kalebui. Nežinau kodėl, bet papasakojau jam kas nutiko su mama. Pasakiau kur esu ir ką padariau. Tiesą pasakiusi nustebau, kai po 20 minučių jis prisistatė.

- Kaip Tu? - priėjęs paklausė.

- Normaliai, - tik tiek sugebėjau atsakyti.

Staiga pajaučiau kaip mane apgaubia šiluma. Atsisukusi pamačiau, kaip mano apnuogintus pečius ir kojas apgaubia minkštas bei šiltas pledas.

- Ačiū, - tariau jam ir susisukau į dekiuką. Kalebas nusišypsojo. - Kodėl atvažiavai?

- Tikra ar ne, Tu mano jaunesnė įseserė ir mano pareiga Tavimi rūpintis. - šie jo pasakyti žodžiai mane nustebino ir sugraudino. Jis atsisėdo šalia manęs ir su šypsena veide žvelgė man į akis. Jo dangaus žydrumo akys mane ramino ir hipnotizavo.

Staiga, net pati nepajutau kaip pradėjau verkti. Aš apsikabinau savo įbrolį ir verkiau. Jis apkabino mane taip pat. Jis nieko nesakė ir tik glostė mano nugarą bei tylėjo.

- Kodėl man taip turi visada nutikti? - verkdama pradėjau kalbėti. - Kodėl kai tik pasijaučiu laiminga, viskas turi sugriūti? Kodėl aš negaliu būti laiminga? Kodėl? Aš niekam nereikalinga. Manęs niekas nemyli. Manęs niekam nereikia ir visi bando manimi atsikratyti. Visi bėga nuo manęs. Visi pasišalina iš mano gyvenimo ir nė vienas nenori į jį sugrįžti. Kuo aš taip nusikaltau prieš visus? Ką aš blogo padariau, kad visi mane niekina ir atstumia? - aš negalėjau nustoti verkti ir negalėjau nusiraminti. Mano jausmai, kuriuis taip ilgai slėpiau nesuvaldomai veržėsi į išorę.

- Aš būsiu šalia, jei Tau manęs reikės. Gal ne tieziogine žodžių prasme, bet visada gali man skambinti ar rašyti. Niekada Tavęs neatstumsiu. - ramindamas mane tarė Kalebas.

- Tu manęa nepažįsti. Aš Tau niekas. Kodėl Tu toks geras man?

- Nes man rūpi. Aš noriu padėti. Vakarienė su jumis man atvėrė akis ir aš noriu atsilyginti Tau už Tavo tėvą, kuris tiek daug visko praleido Tavo gyvenime. Aš būsiu šalia. O dabar verk kiek nori. Išsiverk ir Tau palengvės, o aš būsiu šalia, kad nuvalyti Tau ašaras, sesute.