Kitokia istorija

XXVII DALIS

(Paklausykit dainos)

I miss the taste of the sweeter life
I miss the conversation
I'm searching for a song tonight
I'm changing all of the stations
I like to think that we had it all
We drew a map to a better place
But on that road I took a fall
Oh baby why did you run away?

Pradėjau dainuoti. Nežinau kodėl pasirinkau šią dainą. Vis dar jaučiau nuoskaudą, kad Tobis mane paliko būtent tuomet, kai man buvo sunkiausia. Aš dainavau ją iš visos širdies.

But I wonder where were you
When I was at my worst down on my knees
And you said you had my back
So I wonder where were you
All the roads you took came back to me
So I'm following the map that leads to you.

Dainavau jau pačią pabaigą. Jaučiau, kaip akyse renkasi ašaros. Dainuodama negalėjau nustoti žiūrėti į Tobį. Jis suprato. Jis nuleido galvą žemyn ir stipriai suspaudė kumščius. Mačiau, kaip jo pirštai tapo balti.

Aš verkiu. Verkiu, tačiau toliau dainuoju. Tempas suletėjo. Aš ėmiau žingsniuoti link Tobio. Priėjau prie jo ir paėmiau jo ranką. Jis pakėlė galvą ir žvelgė į mane. Aš žiūriu jam tiesiai į akis. Nors žinau, kad aš visa apsiašarojus, tačiau vistiek taip elgiuosi.

So I followed all the maps that leaded to you.

Daina pasibaigė. Aš nuleidau mikrofoną ir nuėjau atgal iki scenos. Klausytojai ėmė ploti ir dėkoti už dainą, tačiau man tai nelabai rūpėjo.

- Ačiū visiems, kurie klausė manęs. - tariau užlipusi atgal ant scenos. - Vienas man brangus žmogus kažkada man pasakė, dainuok, nes Tavo balsas yra unikalus ir su juo Tu gali pasiekti visų širdis. Tad su šia daina aš mėginau tai padaryti. Ši daina man yra ypatinga tuo, kad būtent su ja aš mėginau surasti tą žmogų. - visi manęs įdėmiai klausė. - Ir žinot ką? Aš neseniai radau tą žmogų, kurio taip ieškojau, tad tokia proga aš ir pasirinkau šią dainą. Juk, asmeniškai man, ji idealiai perteikia visus jausmus bei sunkumus, kuriuos turėjau praeiti, kad pasiekčiau tokio rezultato, kurį turiu dabar. - klausytojai ėmė ploti. Aš atsisukau į Tobį. Jis žiūrėjo į mane išpūtęs akis. Jo rankos buvo nusvirusios, o jis pats stovėjo kaip statula ir taip pat kaip ir kiti įdėmiai manęs klausė. - Šiandien yra mano gimtadienis ir patikėkit - aš esu be galo laiminga ir viskas tik dėl šių keturių nuostabių vaikinų dėka. Ačiū jums!

Būtent tuo momentu aš padėjau mikrofoną ant stalelio ir nulipau nuo scenos. Visi žmonės, buvę kavinėje ėmė smarkiai ploti, o kai kurie net prašė pakartoti. Aš greitai priėjau prie jų visų ir apkabinau Luką, Trevį ir Tomą. Tobis liko stovėti šone. Jis vis dar buvo lyg suakmenėjęs. Lukas pamatęs tą vaizdą stvėrė jam už rankos ir pritraukė į grupinį apsikaminimą.

Ta akimirka buvo neįkainojama, tačiau viskas, kas yra gerai juk turi atėjus laikui pasibaigti. O viskas pasibaigė labai paprastai.

Atsidarė kavinės durįs, pro kurias įėjo žmogus, kuris tolimesnėje istorijos dalyje sukėlė man daug skausmo.

Tai buvo Treviso brolis...