Kitokia istorija

XXXVIII DALIS

- Tai, tėveli, neturi daugiau ką pasakyti? - pašaipiai paklausiau ir su šypsena veide žiūrėjau tiesiai jam į akis. Tuo momentu, jaučiausi neįveikiama ir drąsi. Man atrodė, kad aš galiu viską. Aš jo nebijojau ir ryžausi jam atsikirsti, nors širdyje jaučiau, kaip skausmas didėja, taip su juo kalbant.

- Tu iš dalies teisi, - po ilgos pauzės taria jis. - Tavyje tikrai teka mano kraujas, o Tavo charakteris yra panašus į mano, - jis pagaliau atsisėda atgal į savo vietą, - Bet... (trumpa pauzė) Tu dar nesi tokia sukta kaip aš. - jis išsitraukia iš savo tašės kažkokius dokumentus ir ima skaityti. - Mileris Lukas, 17 metų. Mokosi "V. Kamburos gimnazijoje 11-oje klasėje. Jo mama dirba mano buhaltere. - jis pakelia akis į mane. - Manau būtų gaila, jei vienintelė šeimos maitintoja būtų atleista iš darbo. Toliau Florsas Trevisas, taip pat 17 metų ir mokosi "V. Kamburos gimnazijoje, taip pat 11-oje klasėje. To tėvas yra mano vadybininkas. Būtų gaila prarasti tokį gerą darbuotoją, tačiau galiu rasti geresnių. - jis vėl atsisuko į mane. - Manau suprarai, apie ką kalbėjau, DUKRYTE.

- Tik pamėgink jiems ką nors padaryti. Prisiekiu, aš...

- Tu ką? Vėl imsi verkti? - pertraukė mane tėvas.

- Gana! - galiausiai sušuko mama. - Aš pavardės nekeisiu.

- Tuomet sutarta. Rugpjūčio pirmą dieną aš atvažiuosiu jos pasiimti.

Aš jaučiau, kaip akyse ima kauptis ašaros, tačiau aš jas užgniaužiau. Aš atsistojau nuo stalo ir apsisukusi išėjau iš resgorano, palikdama mamą, kartu su tėvu. Ėjau visą laiką tiesiai. Nežinojau kur esu ar kur einu. Aš tiesiog ėjau į priekį.

Buvo šalta, dangus vis niaukėsi ir kaupėsi lietingi debesys. Man tai nerūpėjo. Aš nesustojau ir toliau žingsniavau tolyn. Pagaliau priėjau kažkokį parką. Kiek supratau jis buvo apleistas, kadangi netvarkytas ir gan nuošalioje vietoje. Aš nuėjau ir atsisėdau ant vieno iš suoliukų. Pasiėmiau kuprinę ir pradėjau joje kuistis. Galiausiai apčiuopiau cigarečių pokelį, kurio nebuvau paslėpusi atgal po to įvykio miške. Nesusivaldžiusi išsitraukiau vieną cigaretę ir ją prisidegusi ėmiau rūkyti.

Prasedėjau tame parke tikrai labai ilgą laiką. Aplinkui buvo lqbai tamsu, tad nusprendžiau eiti kur nors kitus, kadangi darėsi kiek nejauku. Man einant ėmė lyti. Ėjau šaligatviu ir pastebėjau keistą vaizdą. Priešais važiuojanti mašina apsisuko draudžiamoje vietoje ir privažiavus prie manęs sustojo. Keleivio durelės atsidarė ir pro jas iššoko Trevisas.

- Ką čia darai tokiu oru? - ėmė rėkti jis. - Lipk į mašiną! - jis atidarė galines dureles ir įstūmė mane pro jas. - Ką Tu sau galvoji? Juk gali peršalti! - toliu barėsi Trevis.

Aš atsisėdau prie durelių ir nieko jam neatsakiusi žiūrėjau pro langą.

- Luna! Girdi mane? - nužeminęs savo toną, paklausė Trevis. Aš vėl jį praignoravau ir toliau žiūrėjau į langu bėgančius lietaus lašus.

Nežinojau kur važiuojam. Tiesiog tyliai sėdėjau. Juo labiau nežinojau, kas sėdi už vairo, bet tai man mažiausiai rūpėjo.

- Važiuojam iki jos namų. Kelią parodysiu, - tarė Trevisas šalia sėdinčiam vairuotojui.

- Ne! - sušukau aš ir pakeliau galvą. - Bet kur, tik ne namo. Prašau...

Trevisas atsisuko į mane ir nerimastingu žvilgsniu spoksojo man į veidą. Galiausiai atsiduso ir liepė vairuotojui vežti mus iki jo namų. Vairuotojas taip ir padarė.

Po 20 minučių mes sustojome gan dideliame kieme, kuris buvo aptvertas geležine tvora. Mes išlipome iš mašinos ir tik tuomet pastebėjau, jog už vairo buvo Treviso brolis, Maksas. Nekreipiau į jį dėmėsio ir sekiau paskui draugą. Jam leidus užėjau į jo namus, kurie atrodė kaip dvaras.

- Prašau, dabar neatsilik nuo manęs ir kuo greičiqu einam į antrą aukštą, - sukuždėjo Trevis ir paėmęs mane už rankos ėėmė tempti laiptų link.

- Trevisai, kas ji? - pasigirdo grubus bei griežtas balsas už mūsų, mums pasiekus laiptus. Kas dabar bus?