Kitokia istorija

LXIV DALIS

- Papasakok man apie tuos metus, kai nebuvau šalia, - tarė Momo atsisėdęs šalia manęs ant lovos.

- Na, įvyko daug įvairių dalykų, - atsakiau jam pagalvojusi. - Tikriausiai visų pirma, tai mano tėvai išsiskyrė. Likau vienuj viena ir niekam nereiklinga. Tau išvažiavus neturėjau jokių draugų ar draugių, su kuo galėjau pakalbėti. Praėjus kiek laiko, susipažinau su vienu vaikinuku. Jo vardas Tobis, - tai tarusi pažvelgiau jam į akis. Jis buvo nusiminęs, tačiau iš visų jėgų stengėsi to nepridyti. - Jis šiek tiek praskaidrino man dienas. Pirmą kartą kai susitikom, jis pagaliuku rašė melodiją ant smėlio. Ji buvo tokia įdomi, kad nesusivaldžiau jos nepaniuniavusi. Ji dar ir dabar kartais skamba mano galvoje, tačiau atėjo laikas, kai ir jis išėjo iš mano gyvenimo. Pradėjau stropiai mokytis, nors ir buvau labai uždara. Taip pat buvau pradėjusi lankyti savigynos pamokas, tačiau mečiau. Mama nelabai kreipė į mane dėmesio, tad pradėjau reikalauti jo pati keisdama savo išvaizdą. Kaip jau pastebėjai, esu pilkų, gal net labiau baltų plaukų. Prieš atvažiuodama čia buvau mėlynu, o dar seniau - žalių. - Momo pradėjo juoktis.

- Neįsivaizduoju Tavęs su žaliais plaukais, - nenustodamas juoktis tarė jis.

- O aš neįsivaizdavau savęs su baltais plaukais, bet pažvelk į mane dabar, - nusijuokiau. - Taigi, laikui bėgant prasivėriau ausis ir pradėjau darytis tunelius, be to prasivėriau auskarą nosyje. Kaip jau matai tikriausiai, - vėl nusijuokiau. - Susipažinau atvykus su keliais vaikinais. Jie tikrai šaunūs. Padeda, kai reikia, pataria, kai nežinau ką daryti bei pralinksmina, kai norisi verkti. Tačiau yra viena problema su vienu iš jų. - tai pasakiusi nutilau.

- Kas nutiko? - susidomėjęs paklausė Momo.

- Na, vienas iš jų atvėrė savo jausmus man. Nežinojau kaip į juos reaguoti, tad pabėgau ir nuo to laiko nelabai su juo bendrauju, - atsidusau. - Aš tiesiog nejaučiu jam to, ką jis jaučia man, tad nežinau kaip jam tai paaiškinti nesugriaunant mūsų esamų santykių.

Po šios mano replikos, Markas šiek tiek susiraukė. Mane apėmė toks jausmas, kad jis giliai viduj pradėjo jo nemėgti, nors jo dar nepažinojo. Jo akys patamsėjo, o liūdna šiypsena dingo nuo jo veido, kaip ir kitos jo emocijos. Dabar jis atrodė toks tuščias.

- Nesuprask klaidingai, - tariau nieko nelaukusi. - Jis yra mano draugas ir aš jį branginu kaip draugą, tačiau negaliu priimti jo jaučiamų stipresnių jausmų.

- Kodėl? - pertraukė mane jis.

- Na, - kiek susigėdusi atsakiau. - Aš Tavęs ieškojau tuos devynis metus ne tam, kad pasakyčiau, jog pasiilgau pokalbių su Tavimi.

Mačiau, kaip jo lūpų kampučiai pakyla, o skruostai nusidažo blankia rusva spalva. Jo akys pradeda lakstyti į visas puses, nerasdamos pastovios vietos ir vengdamos akių kontakto su manosiomis.

- Tiesą pasakius, - pratęsiu aš. - Visą laiką buvau Tave įsimylėjusi. Nebuvo nė vienos dienos, kai neglvojau apie Tave. Tačiau pagaliauTave radusi, nebežinau ką jaučiu. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nebepažįstu Tavęs, kaip kad pažinojau anksčiau. Tik nesupyk ant manęs.

- Nesijaudink, - vis dar besišypsantis, tarė Markas. - Aš niekur nebedingsiu, tad turėsi daug laiko mane pažinti iš naujo. Aš irgi nebežinau apie Tave daug įvairių dalykų ir tai šiek tiek mane glumina, tačiau aš pasiryžęs tai pakeisti. Žinoma, jei Tu to nori.

- Mane tai pilnai tenkina, - nusišypsojau jam ir prisiglaudžiau prie jo peties. - Gera vėl turėti Tave šalia savęs, Momo.