Kitokia istorija

XIV DALIS

Siluetas, pamatęs mane, kad atsisukau, sustojo. Tačiau po kelių sekundžių iš lėto ėjo link manęs. Aš išsigandau. Mano širdis ėmė beprotiškai greitai spurdėti. Kojos bei rankos buvo lyg suledėjusios. Aš negalėjau jų pajudinti. Raktai iškrito man iš rankų ir tai mane lyg pažadino iš miego. Aš kritau ant žemės ir apgraibomis ieškojau raktų. Juos sugriebusi staigiai mėginau atrakinti duris ir įeiti į vidų. Mano rankos drebėjo ir negalėjau apčiuopti spynos.  Pataikiau! Mintyse surikau sau. Kai tik atrakinau duris, pajaučiau ranką, grubią ranką sau ant peties. Viskas, man šakės. Aš vėl sustingau. Bijojau net atsisukti. Tai buvo toks jausmas, lyg mano širdis nustojo plakti.

- Luna, tiesa? Juk toks Tavo vardas. Ar aš klystu? - tai buvo vyriškas balsas. - Čia aš, Trevis. Nebijok.

Su lig šiais žodžiais man pakirto kojas. Aš sukniibau toje vietoje, kurioje stovėjau. Tai buvo kaip atgaiva man ir mano širdžiai.

- Tau viskas gerai? Kaip Tu jautiesi? Gal man iškviesti greitąją? - vėl tarė jis.

Aš negalėjau susikaupti ir jam ko nors atsakyti. Mano balsas dingo. Iš baimės, kad tai galėjo būti kažkas kitas, aš nebegalėjau pajudėti ar ištarti bent vieną žodį. Baimė mane sukaustė.

- Luna, Tau viskas gerai? - sunerimęs paklausė Trevisas. Jis atsitūpė šalia manęs. - Pasakyk ką nors.. - jis apglėbė mane savo rankomis ir prispaudė prie savęs. - Labai prašau, atleisk jei Tave išgąsdinau. Nenorėjau taip pasielgti. Nesitikėjau, kad viskas taip pasisuks. Atsiprašau.

Atsipeikėjau. Supratusi, kas ką tik nutiko aš staigiai jį atstūmiau nuo savęs. Jis nukrito.

- Kvailys! - surikau. - Tu esi kvailys!!

- Luna, aš... - tarė jis. - Aš nenorėjau kad taip nutiktų. - jis atsistojo ir tiesė savo ranką link manęs.

- Neliesk manęs! - surikau ir trenkiau jam per ranką. - Ko Tu nori iš manęs? Negana to, kad su manimi paplūdimy kalbėjai iš aukštumos, kaip au kokia šiūkšle, sugadinai nuostabų vakarą šiandien, tai dar ir drįsai atsekti mane iki mano namų, išgąsdinti ir liesti mane? Kuo manai esantis? Kuo save laikai, kad gali taip elgtis?

- Luna, aš tikrai apgailestauju dėl savo elgiasio. Aš tiesiog norėjau su Tavimi pasikalbėti.

Aš atidariau duris ir užėjau į vidų. Jau norėjau uždaryti duris, tačiau pagaliau pastebėjau jo veidą. Jis buvo visas perbalęs, nusiminęs ir tikrai atgailaujantis.

- Užeik. Pakalbėsim prie puodelio kavos. - nežinau kas man užėjo, lad tai jam pasakiau ir tuo labiau įsileidau į namus, tačiau tuo metu man tai atrodė geras sprendimas.

Jis nedrąsiai užėjo į vidų ir tarė :

- Atleisk už įsiveržimą.

Jis nusiovė savo batus.

- Sėskis ant sofos. Tau kavos ar arbatos?

- Kavos, prašyčiau. Du šaukšteliai kavos ir vienas cukraus.

Greitai nuėjau į virtuvę, užkaičiau arbatinuką vandens ir paruošiau pupdeliis kavai. Viską baigusi nunešiau kavą į svetainę ant stalo. Mano rankos vis dar drebėjo, tad nešdama puodeliis, vos neišpuliau kavos. Atsisėdau priešaos jį į krėslą. Užsikėliau kojas kartu su savimi ant sėdimos vietos, apsiklojau pledu, kadangi buvo kiek vėsoka ir pradėjau gerti kavą. Stojo tyla, kurią netrukus pertraukiau.

- Tai apie ką norėjai su manimi pasikalbėti, Trevisai?

- Apie incidentą paplūdimy. - jis pasiėmė savo kuprinę, iš kurios ištraukė mano megstuką ir pledą, kuriais tą vakarą jį apklojau. - Norėjau dar kartą atsiprašyti, kad elgiausi kaip šiknius ir padėkoti už tai, kad mane išgelbėjai.

- Nėra už ką. - paėmiau iš jo savo daiktus. - Tai viskas?

- Na, maniau, kad atsidėkodamas galėčiau nusivesti Tave į pasimatymą, jei aišku sutinki. - dabar jis kalbėjo drąsiai ir pasitikinčiai. Jo žvilgsnis buvo gilus ir ryžtingas, kaip ir balsas.