Kitokia istorija

LXXIV DALIS

- Štai Tavo užsakymas, tarė man priėjusi Arija ir pastačiusi ant staliuko puodelį kavos ir pyragaitį.

- Dėkui, - tariau jai. - Gal norėtumei šiandien vakare susibėgti po darbo? - paklausiau jos besišypsodama ir gurkštelėjau kavos.

- Žinoma, tačiau darbą baigiu tik 10 valandą, Tau nebus per vėlu? - paklausė ji.

- Ne, - atsakiau su šypsena veide. - Gal gali tuomet palikti savo numerį ir mes susiskambinsim su Tavimi vakare?

- Okey, - atsakė ji ir paėmusi tušinuką užrašė numerį man ant rankos.

- Kažkodėl visiems labai patinka rašyti savo numerius man ant rankos, - nusijuokiau ji ir Arija prisijungė.

- Tuomet susiskambinsim, o dabar skanaus, - tai tarusi ji nupėdino toliau prie savo darbų, o aš niekur neskubėdama toliau mėgavausi skanumynais.

Po geros valandos su viršum, aš susimokėjau už kavą ir už pyragaitį, išėjau iš kavinukės ir pasukau atgal namų link. Eidama niūniavau kažkokią melodiją, kurią sukūriau mintyse ir apie nieką daugiau negalvodama žingsniavau. Net nepastebėjau, kaip neužilgo atsidūriau prie namų durų. Taip pat neabejingai užėjau pro duris ir nupėdinau virtuvės link, tačiau svetainėje mane pasitiko tėtis ir Morgana. Jie atrodė nepatenkinti.

- Luna, ateik, mums reikia pasikalbėti, - taria tėvas griežtu tonu.

- Kas nutiko? - paklausiau jo.

- Neapsimetinėk kvaiša! - suriko Morgana. - Tu pasirodei namuose paryčiais, per vakarienę, kuri mums buvo svarbi, mus išjuokei ir pasišalinai savavališkai nežinia kur ir dabar vaidini nekaltą avelę?

Aš nusijuokiau.

- Luna, tai nejuoking, - vėl prataria tėvas. - Tu kai tik čia atvažiavai nieko daugiau nedarai, tik keli gėdą mūsų šeimai.

- Kaio visa tai suprasti? - paklausiau gan piktai. - Ką aš pdariau tokio, kad "padaryčiau gėdą" Tavo šeimai?

- Pasižiūrėk į veidrodį, čia pirma , - rėžė Morgana. - Tokiau, kažkokie fotografai užfiksavo Tave išeinančią iš naktinio klubo ir negana to, sėdančią į kažkokio vaikino atomobilį. Internete pilna straipsių apie "neišauklėtą paleistuvę dainininko dukrą".

- Čia jau mano reikalas ką aš darau, kur tai darau ir su kuo, - atrėžiau jai.

- Kol gyveni šiuose namuose taip nebus, - atsakė tėvas. - Tačiu Tave suprantu. - Morgana išsižiojo. - Tavo metų būdamas irgi mėgau kvailioti, elgtis kaip "blogietis" ir eiti ten, kr man negalima.

- Tu dabar ją ginsi!?- suriko Morgana ir pakilo nuo krėslo, kuriame sėdėjo. - Po šitiek visokių nesąmonių, kurių ji pridarė, Tu ją dar drįsti ginti?

- Meile, nusiramink, - taria tėvas.

- Aš nenusiraminsiu iki kol ši neišauklėta padauža nebūs išsiųsta namo! - nepasidavė ji.

- Mes apie tai kalbėjom, - ramiai tarė jis. - Ji pasiliks čia iki vasaros pabaigos.

- Ne! - atkirto ji. - Ji turi išvažiuoti iki kol nesugadino mums gyvenimo pilnai. Taip kad rinkis, arba ji išskrenda namo pirmu lėktuvu rytoj, arba aš su Marija ir Kalebus paliekam savo namus! - tai tarusi Morgana paliko mane ir mano tėvą vienus svetainėje.

- Tu rimtai ruošiesi mane išsiųsti? - paklausiau jo kiek piktu tonu. Jis atsistojo ir priėjęs prie manęs uždėjo ranką man ant peties.

- Manau, Tau reikėtų pradėti krautis daiktus. Taip bus geriau mums abiems.