Kitokia istorija

XXVI dalis

Toliau važiuodami visi kalbėjom. Temas keitėm kas minutę, kas buvo tikrai juokinga. Galiausiai gavau žinutę. Atrakinusi telefoną nustebau...

Man parašė Tobis. Po jo gautos sms iš pokalbio su vaikinais pasitraukiau ir įlindau į telefoną susirašinėti.

Baigusi susirašinėjimą su Tobiu, pakėliau galvą ir tariau :

- Vaikinai, jūs žinot kur yra kavinė "Moomsix"?

- Visi žino tą vietą! - šuktelėjo Lukas.

- Ten pati skaniausia kava visame mieste. - tarė Tomas.

- Aš noriu ten. Ar būsų įmanoma? - kiek droviai paklausiau.

- Žibutės noras - man įsakymas. - tarė Tomas.

Už gero pusvalandžio mes jau stovėjome priešais kavinukę. Iš išorės ji niekuo nesiskyrė nuo kitų.

Tačiau užėjus į vidų nuomonę pakeičiau. Čia buvo taip jauku. Grojo rami, tačiau atgaivinanti muzika. Visi jautėsi lyg namie. Jie sedėjo, kas ant sofutės, kas ant kėdžių ar ant sėdmaišių, kalbėjosi, juokėsi ir tiesiog gerai leido maiką. Aš pamenu tai, lyg tai būtų buvę neseniai. Aš stovėjau ir žiūrėjau į aplink esančius klientus ir šypsojausi.

- Eime užsiimsim staliuką. - tarė Tomas. Mes nusekėm paskui jį ir atsisėdome prie lango. Mano skruostus bučiavo saulės spinduliai, besiskverbiantys pro langą, kas sukėlė man dar didesnę šypseną.

Mes užsisakėme kavos ir prie kavos po gabalėlį pyrago ir tiesiog sedėjom ir kalbėjom. Pasakojom Tomui apie įvykius paplūdimy, o jis mums apie jo apsipirkinėjimo įspūdžius.

Ir tada atsivėrė kavinukės durys, esančios už manęs. Aš nekreipiau į tai dėmėsio ir tiesiog toliau kalbėjau su draugais. Žinoma iki tol, kol Trevisas ištarė žodžius:

- Pažiūrėkit. Jis tikriausiai neatpažįsta kur yra jo mergina, nes tiesiog stovi tarpdury kaip koks idiotas. - šaipėsi jis.

Aš atsisukau. Už savęs pamačiau Tobį. Jis vilkėjo šviesiai mėlynus suplėšytus džinsus ir baltą "Nirvana" maikę. Per petį buvo persimetęs juodą kuprinę, o rankose laikė mėlynų rožių puokštę. Jis atsisuko į mane ir iš lėto atrėjo. Net nepajaučiau kaip atsistojau. Viskas ką jaučiau, tai žvilgsniai, kurie degino mano nugarą.

Tobis priėjo prie manęs ir meiliai nusišypsojo.

- Luna, kai buvom vaikai, šią dieną Tu ant manęs supykai. Aš buvau visiškas idiotas, kadangi nesigebėjau Tavęs normaliai nustebinti, todėl dabar noriu atsigriebti už prarastą laiką. Lu, sveikinu Tave su Tavo 17-liktuoju gimtadieniu. Prašau, būk laiminga ir toliau dainuok. Sveikinu. - tai pasakęs jis įteikė man rožių puokštę, smarkiai apkabino ir iš kuprinės ištraukė nedidelę dovanų dėžutę bei pridėjo, - Kaip ir žadėjau, aš būsiu šalia ir nebepaliksiu Tavęs, tad kad tai prisimintum dovanoju šią nedidelę dovanėlę. Tikiuosi ji Tau patiks.

Aš iš lėto atidariau dėžutę. Joje gulėjo pakabukas su žydru, kiek peršviečiamu kristalu. Mano akyse ėmė kauptis ašaros. Pakėlusi galvą nusišypsojau. Nesugebėjau jam nieko ištarti ir tiesiog puolusi jam į glėbį apkabinau ir smarkiai laikiau. Galiausiai sugebėjau į ausį sukuždėti " Ačiū".

Girdėjau, kaip žmonės aplinkui būdami plojo, tačiau vaikinai, su kuriais buvau buvo nusiminę ir kiek supykę.

- Luna, kaip tai suprasti? - tarė nusiminės Trevisas. - Aš maniau mes draugai. Kodėl nepasakei, kad šiandien Tavo gimtadienis?

- Atleiskit, aš nenorėjau kad tai kas nors žinotų. - nuleidusi galvą atsakiau jiems.

- Nesvarbu. Kadangi dabar mes tai žinom, leisk ir mums Tave pasveikinti. - entuziastiškai tarė Lukas.

Jis nubėgo prie kasos ir ėmė kalbėtis su kasininke. Galiausiai pribėgo prie manęs.

- Padėk savo dovanas ir eime paskui mane. - jis šypsojosi ir paėmęs mane už rankos nusitempė paskui.

Mes priėjome nedidukę sceną. Jis nuvedė mane ant jos, paėmė mikrofoną ir tarė :

- Sveiki visi! Šiandien šiai nuostabiai merginai suėjo 17-lika metų. - minia ėmė ploti. - Tad šia proga, ji mums padainuos. Manau, kad daina, kurią ji pasirinks bus jausminga, tačiau kartu ir verčianti iš koto, tad įsiklausykite! - jis padavė man mikrofoną ir tarė - Sužibėk, gražuole!