Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
Visą dieną prabuvau su Marija. Buvom blyninėj pavalgyti, nuėjom į atrakcijonų parką ir keliavom namo, kur mūsų jau laukė Kalebas su tėčiu.
- Mano princesė, - laimingai sušuko tėtis ir priėjęs stipriai apkabino Mariją. - Na, ar patiko būti su Luna?
- Taip! - laiminga atsakė ji. - Ar gali ji būti mano sesutė? Ji pati nuostabiausia! - tarė ji priversdama mane nusijuokti.
- Mes galim būti draugėmis jei nori, - tariau ir priėjusi ištiesiau delną, o Marija man sudavė per jį savuoju.
- Taip! - laiminga atsakė ji.
- Kitą kartą kai eisim pramogauti, būtinai pasiimsim Kalebą, gerai? - paklaususi nusišypsojau ir pažvelgiau į jo pusę. Jis buvo laimingas išgirdęs šiuos žodžius.
- Gerai, - atsakė Marija ir paleidusi tėtį nubėgo į savo kambarį.
- Ką veikėt? - paklausė tėvas.
- Buvom parke ir pavalgyti, - atsakiau jam.
- Tikiuosi ji nevalgė nieko, kame yra riešutų, - kiek išsigandęs paklausė jis.
- Ne, - nuraminau jį. - Marija man pasakė, kad ji alergiška riešutams ir medui.
- Puiku, ačiū, kad ją prižiūrėjai, - padėkojo jis ir nuėjo savais keliais.
- Pavargai? - priėjęs prie manęs paklausė Kalebas.
- Šiek tiek, - nusijuokiau. - Bet viskas gerai. Turiu jėgų atsargoj, jei kartais mano brolis nori su manimi kur nors nueiti, ką nors nuveikti arba pavyzdžiui nusivesti manęs picos, kadangi esu išalkusi kaip vilkas, nevalgęs tris dienas, - nusijuokiau.
- Tada eik šilčiau apsirengti ir važiuosim picos, o po to dar kai kur, - nusišypsojo Kalebas, o aš nubėgau persirengti.
اوووه! هذه الصورة لا تتبع إرشادات المحتوى الخاصة بنا. لمتابعة النشر، يرجى إزالتها أو تحميل صورة أخرى.
- Aš jau pasiruošusi, - riktelėjau išėjusi iš kambario, tačiau aplinkui buvo tylu.
Nusileidau į pirmą aukštą. Tikėjausi, kad Kailas lauks manęs ten. Nusileidau laiptais ir nuėjau link svetainės. Išgirdau Kalebą kalbantį telefonu.
- Aš nežinau, seni. Nemanau, kad ji nori su Tavimi kalbėti po to, kas nutiko vakarėlyje, - kalbėjo jis. - Aš paklausiu, bet nieko neprižadu, - stojo trumpa pauzė, po kurios ėjo žodžiai. - Markai, Tu esi mano geriausias draugas, tačiau ji mano įseserė. Aš nenoriu, kad ji per Tave vėl kentėtų. Jei labai nori su ja pakalbėti, mėgink pats. Atleisk seni, tačiau šioje vietuoje negaliu niekuo padėti. Jei ji sutiks, tuomet pranešiu, bet jei ne, prašau, nelįsk jai į akis. - po šių žodžiu pokalbis baigėsi. Aš priėjau prie jo nuleidusi galvą. Kalebui atsisukus ir pamačius mane, mano nuomone, jis suprato, kad viską girdėjau.
- Kalebai, aš nenoriu jo matyti, tačiau nenoriu, kad Tu su juo pyktumeisi, - tariau ir per prievartą nusišypsojau. - Gali jam parašyti, kad mes važiuojam į piceriją ir jei jis nori pakalbėti, tegul atvažiuoja, tačiau jis turės kalbėti Tau būnant kartu, nes priešingu atveju aš palūšiu.
Visą laiką Kalebas tylėjo. Jis įdėmiai manęs klausėsi ir kartu stebėjo mano veido išraiškas. Galiausiai atsiduso ir vėl pažvelgė man tiesiai į akis.
- Tu tikrai to nori?
- Dėl Tavęs pasiruošusi su juo pakalbėti, - nusišypsojau ir jį apkabinau. - O dabar važiuojam picos, nes numirsiu iš bado, - atsitraukusi ir nusijuokusi pasukau link lauko durų, o Kalebas parašęs ir išsiuntęs žinutė nusekė paskui mane.
Kelias iki picerijos buvo tylus ir kiek nejaukus, tačiau atvažiavę į vietą ir užsisakę maisto pradėjom kalbėtis ir juokauti kaip visada. Mums baigus valgyti ir susimokėjus, į piceriją įbėgo uždusęs Markas. Jis apsidairė ir pamatęs mus pribėgo prie mūsų. Jo veidu bėgo maži prakaito lašeliai, kurie užstrikdavo prie jo antakių arba nulašėdavo nuo nosies ar smakro ant grindų. Jis giliai kvėpavo, mėgindamas atstatyti įprastą kvėpavimo rimtą ir rankove valėsi suprakaitavusį veidą.
- Tu visą laiką bėgai? - nusijuokė ir kiek nustebęs paklausė Kalebas. Markas tik linktelėjo ir toliau mėgino atsikvėpti.
- Tau viskas gerai? - kiek sunerimusi paklausiau.
- Ne, - atsilenkęs pažvelgė man tiesiai į akis. - Lulu, aš susimoviau, - tarė liūdnai jis. - Aš nusikaltau prieš Tave ir noriu tai atitaisyti. Ar suteiksi man šią galimybę?
- Markai, Tu turėjai galimybę man viską pasakyti ir tai padarei vakarėlyje, - atsakiau ramiu ir gan tyliu balsu.
- Aš Tau dar kartą sakau, Tu neišklausei manęs iki galo. Tu ne taip supratai! - jis kiek pakėlė balsą.
- Gana, - tariau aš. - Tu manęs nelaikei savo drauge. Tu nejautei to, ką jaučiau aš. Tai ne Tu manęs ieškojai prakeiktus devynis metus, o aš Tavęs. Kaip Tu to nesupranti? - vėl pajutau akyse besirenkančias ašaras ir giliai įkvėpusi mėginau nusiraminti. - Man užtenka. Man atsibodo ieškoti to vaikino, kurį buvau pamilusi net iki skausmo. Jis išvyko ir aš jo taip ir nesugebėjau surasti, - tai tarusi liūdnai nusišypsojau, nuleidau galvą ir pasukau link išėjimo.
- Ne! - suriko Markas. - Tu nieko nežinai. Tu neįsivaizduoji kuo aš buvau užsiėmęs tuos metus. Tu nežinai kas nutiko ir nežinai kaip aš jaučiausi! - neatlaikęs įtampos išsirėkė jis. - Tu neįsivaizduoji kaip aš jaučiausi, kai Tu įėjai į tą suknistą vakarėlį. Tu nežinai kaip man plyšo širdis, kai Tu pabėgai neišklausiusi manęs iki galo! Kaip Tu nesupranti, kad aš niekada į Tave nežiūrėjau kaip į draugę, nes... - jis nutilo. Ta tyla mane žudė. Ašaros vis srauniau ir stipriau riedėjo mano skruostais, o jis ir toliau nesakė nė žodžio.
- Užteks, - tariau ir pradėjau valytis ašaras. Pakėlusi kiek sudrėkusį veidą, pažvelgiau į jo akis. - Neieškoks pasiteisinimų. Tiesiog nereikia.
Praėjau pro Momo kaip pro sieną. Stengiausi neatsisukti į jį, bet pajutau stiprią ranką apsivejančią mano riešą ir prisitraukiantį mano kūną prie savojo. Ir toliau... Toliau jo šiltos ir putlios lūpos prisiliečia prie manūjų, priversdamos kūna nueiti šiurpuliukais.
Po akimirkos jis atsitraukia ir pažvelgia man į akis.
- Lulu, niekada nežiūrėjau į Tave kaip į draugę, nes... Nes visą laiką, nuo pat tos dienos kai pradėjom dainuoti vienas kitam dainas pro langą, buvau Tave iki pat ausų įsimylėjęs. Aš myliu Tave, Lulu ir visą laiką iki dabar mylėjau. ______________________ SVARBI INFORMACIJA!
Sveiki, mano nuostabiausieji skaitytojai! Tikiuosi patinka mano istorija ❤️ Tačiau turiu kiek blogų ir liūdnų žinių. Ateinantį pirmadienį (10.08) aš išvykstu tarnauti į kariuomenę ir negalėsiu rašyti bei kelti naujų dalių taip dažnai, kaip pastaruoju metu. Tikiuosi labai ant manęs nesupyksit ir palaikysit. Prižadu, kad kai tik turėsiu laisvą minutę, rašysiu ir stengsiuos patalpinti kuo greičiau naujas dalis. Viliuosi, kad neapleisit šios istorijos ir, kad ir vėluosiu su įkėlimais, vistiek ją skaitysit.
Iki išvykimo tikiuosi parašyti dar bent vieną dalį, tad gero skaitymo mielieji! 😘
