Kitokia istorija

XXXIII DALIS

- Vaikinai, užeikit į namus, - stovėdama tarpdury sušunka mama.

- Sveiki, pone Marz! - sušunka vaikinai.

- Vadinkit mane Sofija, z ji nusišypso ir atdisuka į mane, - Luna, jau užkūrei šašlykinę?

- Ne, einu toliau tartis su ja, kad ji pagaliau pasiduotų. Iki dabar sekėsi nekaip, ji labai atsikalbinėjo. Tikiuosi dabar išeis. - visi tai išgirdę ėmė juoktis.

- Tai va, Lukas Tau padės. Jis moka visus sukalbinėti, - besijuokdamas tarė Trevisas ir su Tomu palikę jį prie manęs užėjo į namus.

Lauke pasilikom dviese su Luku. Tarp mūsų stojo tyla. Buvo tikrai nejauku. Aš be žodžių nusivedžiau jį iki šašlykinės ir galiaudiai nutraukiau tylą.

- Ji manęs neklauso.

- Nesijaudink, tuoj viską sutvarkysiu, - kiek nusijuokęs tarė Lukas ir puolė prie darbo. Iš pradžių suskalbė malkas ir tuomet jas sudėjęs gražiai į šašlykinę užkūrė. - Vuolia!

- Ačiū labai, - tariau atsidususi.

- Galiu paklausti? - tarė jis.

- Žinoma. - greitai atsakiau. Man buvo smalsu sužinoti, kas sukasi jo galvije.

- Kas yra tas Tobis? - kažkodėl tokio klausimo iš jo ir tikėjausi.

- Kaip jau minėjau anksčiau, jis yra mano vaikystės draugas. Nežinau ką būčiau be jo dariusi. Beje, jis buvo tas žmogus, kuris visada skatino mane dainuoti ir niekada nesustoti.

- Kaip jūs susipažinot?

- Tai labai ilga istorija, o ir kalbėti apie tai nenoriu. Tebūnie tai išlieka mano ir Tobio paslaptimi. - nusišypsojau. - Eime geriau pas kitus, jie tikriausiai mūsų laukia.

- Klausyk, Luna... - man nuo jo nusisukus, tarė Lukas, tačiau kai atsisukau į jį atgal jis persigalvojo, - Ai, ne. Nieko. Eime.

Jis atrodė nusiminęs. Ėjo paskui mane ir visą kelią iki namų tylėjo. Užėję į vidų išgirdom vykstančias diskusijas iš virtuvės apie augintinius, kas mane labai prajuokino. Lukas nuėjo pas juos, o aš dar kartą parašiau Tobiui. Jis pranešė kad ateis, bet gali vėluoti, tad išėjau į lauką pažiūrėti kaip ten šašlykinė. Išėjusi pamačiau vėl atvažiuojančią mašiną.

Iš jos išlipa tėvas. Jis prieina prie manęs ir nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

- Ko Tau čia vėl reikia? - tariau susierzinusi.

- Pakalbėti su Tavimi. - tarė jis ir griebė mane už riešo. - Eime.

Jis tempė mane iki keliuko, kurio nesimato pro namų langus. Jo gniaužtai stipriai spaudė mano ranką. Taip stipriai, kad net aiktelėjau. Galiausiai sustojęs paleido mano riešą ir atsisuko į mane.

- Priversk savo motiną atsisakyti mano pavardės. Sumokėsiu už tai kiek norėsi.

Tai išgirdusi net aiktelėjau.

- Tu už ką mane laikai? Manai, kad gali mane papirkti? Kaip Tu dar nesupratai, kodėl mama nenori pasikeisti Tavo pavardės? Tai viskas kas mums liko, kai Tu išėjai ir mus palikai. Tai vienintelis atsiminimas apie tai, kad kažkada buvai mūsų šeimos narys. Taip pat tai vienintelis priminimas man, kad aš kažkada turėjau tėtį, kuris manimi rūpinosi ir kuris mane mylėjo. - pradėjau verkti. - Tu rimtai toks kvailas ar tokiu apsimeti dėl savo įvaizdžio prieš gerbėjus? - įtūžusi išrėkiau jam. - Atleisk, pamiršau, kad dėl gerbėjų Tu net savo šeimą iškeitei į šiūkšles.

Mačiau, kaip jo veidas pasikeitė. Atsirado šaukšlės, paridydamos, kad ne aš viena jaučiu didžiulę neapykantą. Ir tuomet pasigirdo smarkus pliaukštelėjimas. Pajutau deginantį skausmą ant skruosto.

- Jei kas nors ir yra šiūkšlės, tai tik Tu ir ta mergšė, kurią Tu vadini savo mama. - po savo žodžių jis atsisukęs nuėjo į savo mašiną ir apsisukęs išvažiavo. Aš likau stovėti vietoje. Mano žvilgsnis buvo užstrigęs ties žeme. Nieko nemačiau aplinkui, nes man tai visiškai nerūpėjo. Ašaros savaime tekėjo mano veidu, o mano mintyse vis kartojosi jo pasakyti žodžiai.

Staiga pajutau porą rankų, kurios apsiveja mane iš priekia ir stipriai priglaudžia prie kažkieno kūno. Jaučiu šilumą, kuri ramina, bet kartu ir suteikia galimybę išlieti savo jausmus. Aš taip ir pasielgiu. Aš įsikniaubiau į žmogų, kuris mane apkabinęs laikė ir verkiau iš visų jėgų.

- Lu, aš visada būsiu šalia, kad Tau padėti...