Kitokia istorija

XXX DALIS

- Ačiū Tau, Tobi...

Jis atsargiai pastatė mane ant žemės. Aš plačiai nusišypsojau. Tačiau giliai viduje aš buvau persigandusi. Mano visas kūnas drebėjo, o kojos linko per kelius. Mano akyse rinkosi ašaros. Žinojau, kad jei mėginsiu ką nors pasakyti, mano balsas trūkinės, tad tik stovėjau ir šypsojausi Tobiui.

- Aš juk liepiau Tau būti atsargesnei! - piktai sušuko jis. - Juk galėjai smarkiai susižeisti. Ar bent įsivaizduoji kaip aš išsigandau? - jis žiūrėjo į mane piktom, bet kartu ir išgąsčio pilnom akim ir rėkė.

- Ei, nusiramink. - priėjęs prie jo tarė Tomas. - Juk svarbiausia, kad ji sveika ir kad Tu spėjai ją išgelbėti. - jis atsisuko į mane. - Žibute, kitą kartą būk atsargesnė, nes jis, kaip ir mes, ne visada būsim šalia.

Aš nesugebėjau nieko atsakyti. Toks jausmas, kad mano gerklėje buvo įstatytas akmuo, kuris neleido išskleisti jokio garso. Mano rankos bei kojos vis dar drebėjo, o akyse vis dar rinkosi ašaros. Aš linktelėjau galvą ir nusisukusi nuėjau prisėsti ant suoliuko.

- Kaip Tu? - prie manęs priėjo Lukas ir uždėjęs ranką man ant peties kiek nerimaudamas paklausė. Buvauk kiek nusiraminusi, bet rankos vis dar drebėjo.

- Gerai, dėkui, - neatsisukau į jį. Viskas ką dariau, tai mėginau paslėpti savo drebančias rankas ir pilnas ašarų akis.

Staiga prie mūsų pribėgo vaikai. Tie matys vaikai, kurie klausėsi kaip aš groju ir dainuoju. Mergytė atėjo prie manęs, ištiesė man ukulele ir tarė.

- Teta, gal galėtumėte dar pagroti?

Aš tik nusišypsojau ir paėmusi instrumentą pradėjau groti. Grojau vaikiškas daineles. Aplink mane sedėjo, kai kurie stovėjo, vaikai ir ne tik klausė, bet ir dainavo kartu. Taipaš sugebėjau pilnai nusiraminti.

Baigus prie manęs priėjo ta pati moteris, kuri davė man instrumentą. Ji norėjo jį atsiimti ir pasiėmusi savo vaiką už rankos padėkojo ir išėjo.

Prie manęs priėjo mano draugai.

- O Tu, panelyte, turi neblogą balsą, - tarė Treviso brolis.

- Dėkui, - vis dar šaltai su juo kalbėjau.

- Lulu, atleisk, bet aš jau turiu keliauti, - priėjęs prie manęs tarė Tobis. - Manęs laukia gan daug darbų, tad gal kurią kitą dieną norėtum susitikti? - aš linktelėjau, o jis nusišypsojo. - Tuomet iki susitikimo, Lulu.

Jam ištarus paskutinį dakinį aš jį smarkiai apkabinau ir į ausį pakuždėjau žodžius :

- Tik prašau, nedink...

Jis atsitraulė nuo manęs, nusišypsojo ir kiek paraudęs tarė

- Daugiau niekada! - tai pasakęs apsisuko ir išėjo.

- Tu nuliūdinai Luką, - lyg lietus iš giedro dangaus pasigirdo Tomo žodžiai. Atsisukau į Luką. Jis buvo kiek susigėdęs ir piktai žiūrėjo į Tomą.

- Kaip suprasti? - pasimeturi paklausiau.

- Tu dar nesupratai? - įsiterpė Trevisas.

- Vyručiai, baikit! - užrėkė Lukas.

Aš nuleidau galvą. Mano galvoje ėmė suktis daug minčių. Ir galiausiai pakėliau galvą.

- Tobis mano vaikystės draugas. Jis man labai brangus, tačiau tik draugas. Nieko daugiau.

Po savo žodžių vėl nuleidau galvą. Jaučiau, kaip visų žvilgsniai degino manyje skylę.

- Gana dramų, - tarė Maksas, - Eime geriau pavalgyfi ko nors.

- Aš noriu namo... - vis dar nepakėlusi galvos tariau jiems. - Jūs gerai praleiskit laiką. Aš keliausiu jau.

Tai pasakiusi susirinkau savo daiktus ir atsidveikinusi nužingsniavau parko keliuku.

- Gal Tave nuvežti? - paklausė Tomas.

- Ne, aš noriu prasieiti. Bet dėkui ir iki.

Kodėl? Kodėl juos atstūmusi jaučiuosi taip prastai? Kodėl mano širdis vėl jaučia skausmą? Kodėl man norisi verkti...?