Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
Grįžusi į kambarį pradėjau ruoštis. Palindau po dušu VĖL, susitvarkiau plaukus, juos kiek pagarbanodama, pasidažiau, kad nepridaryčiau gėdos ir nuėjau apsirengti. Atsidariau dėžę, kurią padovanojo man Kalebas ir iš jos ištraukiau labai gražią suknelę. Apsivilgau ją ir geras 15 minučių stovėjau priešais veidrodį mėgindama atsigrožėti. Galiausiai pradėjau iešgoti prie suknelės tinkančių batų.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pilnai susiruošusi nusileidau į pirmą aukštą. Mane pasitiko Kalebas, vienintelis laiku susiruošęs žmogus iš visos čia gyvenančios.
[Kalebo pov.]
Laukiau kol visi nusileis į pirmą aukštą, bet tikriausiai jie kaip visada vėluos, tad išsitraukiau telefoną ir pradėjau rašyti draugams, klausdamas ką gero veikia. Po kelių minučių išgirdau žingsnius. Atsisukęs pamačiau Luną. Ji atrodė kerinčiai, tačiau vienintelė mintis man atėjus į galvą buvo "Kalebai, Tu idiotas! Dabar visi bernai kabinsis jai ant kaklo ir Tu turėsi daug darbo kol jais atsikratysi"
- Wow, atrodai nuostabiai, - tariau jai priėjus prie manęs. Ji susigėdo.
- Ačiū, - tarė ji. - Nors tiesą pasakius, tai ne visai mano stilius.
- Tuomet gali bėgti persirengti, - tariau nepagalvodamas.
- Ne, - atsakė su šypsena veide. - Šią suknelę man išrinkai Tu, tad su ja ir liksiu.
Po velnių!
Sulaukėm likusių. Tėvas priėjo prie Lunos ir pasikasė sau galvą.
- Tu atrodai kaip mergina, - tarė jis.
- O Tu kaip senis, - atrėžė Luna. Pradėjau juoktis.
- Na, bet Tavo liežuvis vis dar per ilgas, - ištarė tėvas. - Nesugadink šio vakaro, jis man yra labai svarbus, - tai taręs jis paėmė Mariją už rankos ir nusivedė ją į mašiną.
- Nesijaudink, viskas bus gerai, - tariau apkabinęs Luną. - Jis visada kalba nepagalvojęs ir tai ko nereikia taip pat. Neimk jo žodžių į galvą.
- Nesijaudink, viskas gerai, - tarė ji ir nusekė paskui juos.
[Lunos pov.]
Atvažiavom iki didelio ir nuostabaus namo. Kiek nustebau, kadangi nesu pratusi prie tokių vaizdų. Išlipome iš mašinos ir nuėjome iki durų. Mus pasitiko labai daili moteris su nuostabia šypsena veide. Ji man jau matyta.
- Sveiki, - pasisveikino ji. - Užeikit.
Mes peržiangėme namų slenkstį ir patekome į erdvų ir dailų namą, papuoštą įvairiais augalais.
- Sveika, Luna, - tarė moteris. - Tu tapai tokia nuostabia mergina. Tik pažiūrėk į save.
Nustebau ir nelabai supratau kas vyksta. Iš kur ji mane pažįsta? Kas ji tokia?
Staiga pasigirdo labai pažįstamas balsas.
- Mam, prašau, aš nenoriu dalyvauti šioje vakarienėje. Tuo labiau manęs jau laukia draugai.
Balsas sklido iš už kampo. Tuomet tyla ir žingsniai pradėjo artėti mūsų. Tam žmogui pasirodžius, viską supratau. Supratau, kodėl ta pavardė ir ta moteris man yra pažįstami. Iš už kampo pasirodė Momo. Pamatęs mane jis sustojo ir išsižiojo.
- Markai, pasisveikink su svečiais, - tarė moteris, vet jis nereagavo. Jis tiesiog spoksojo į mane ir nieko nesakė. Moteris trinktelėjo jam iš alkūnės ir jis susigūžė.
- Sveiki, pone Marz, - tarė jis ir paspaudė mano tėvui ranką. - Malonu jus matyti.
Likau apšalusi. Nesitikėjau tokio staigaus posūlio, o tuo labiau nesitikėjau jo iš Momo. Norėjau apsisukti ir pabėgti, bet Kalebas užstojo man duris, lyg žinodamas kas gali įvykti.
