Kitokia istorija

XI DALIS

- Kas buvo!? - abu vienu metu paklausė.

- M-mano namuose kažkas yra...

- Kas bandytų įsilaužtį į kažkieno namus 14 valandą? - nustebo Tomas.

- Pamiršai, kad gyvenu atokioje vietoje??? - išsigandusi tariau.

Abu vaikinai pasimetė. Tomas nuėjo iki mašinos, atidarė bagažinę ir išsitraukė beisbolo lazdą. Lukas pasižiūrėjo į savo draugą su labai keista bei gluminančia veido išraiška, tačiau Tomas nekreipė į jį dėmėsio.

- Luna, eik už manęs, - tarė Lukas. Aš mačiau, kad jis pats bijo, tačiau tuo pačius ir stengėsi rūpintis manimi.

Mes iš lėto įėjome į mano namus. Išgirdę kažkokį garsą virtuvėje, susižvalgėm ir ėjom link garso. Sustojom prie durų. Tomas ištiesė ranką ir gestais pradėjo skaičiuoti iki 3.

- 1

Mes visi pasiruošėm. Aš bijojau, tad smarkiai įsikibau Lukui į rankovę. Jis uždėjo savo ranką ant manosios, taip mane nuramindamas.

- 2

Tomas smarkiai suspaudė beisbolo lazdą. Ir garsiai sušuko

- 3!!!

Girdėjau, kaip virtuvėj dužo lėkštė. Man tai nesvarbu. Mes įbėgome į virtuvę, o ten nieko nėra. Tik sudužusios lėštės šukės buvo išsibarsčiusios po grindis. Vaikinai nustebo. Aš dar labiau. Paleidau Luko ranką ir apėjau iš kitos stalo pusės. Nepatikėsit ką ten aptikau.

Už stalo sėdėjo mano mama, susiėmusi už galvos ir smarkiai užmerkusi akis.

- Mama? Ką čia darai? - paklausiau.

- Luna? Kas čia vyksta? Kaip viską suprasti? - supykusi ėmė manęs klausinėti. Jis atsistojo, susitvarkė marškinėlius, kuriuos buvo užsivilkusi ir apsisukusi liko šokiruota pamačiusi tarpdury stovinčius du išvaizdžius vaikinukus. - Aš grįžau namo, pasiimti kelis dokumentus ir pavalgyti. Labai tikiuosi, kad šiandien grįžus namo po ilgos darbo dienos sulauksiu gero pasiaiškinimo iš Tavęs.

- Pone, aš esu Lukas, o čia mano draugas Tomas. Mes Lunos naujieji draugai. Mes...

- Jūs Lunos DRAGAI? - pertraukė mama pabrėždama žodį "draugai". Šiaip aš ir pati nuspebau išgirdusi jo šį sakinį, tačiau nusprendžiau patylėti.

- Taip. Mes ją nuvežėm iki mokyklos, nes ji būtų pavėlavusi ir po pokalbio su mūsų direktorium, atvežėm namo. Ji išsigando išgirdusi, kad namie kažkas yra, kiel supratau, ji nesitikėjo, kad kažkas tokiu metu bus namuose, todėl išsigandusi atbėgo pas mus ir mes norėjome jai padėti. Nesitikėjom, kad tai būsite jūs. Atsiprašom, jei jus išgasdinom.

- Palaukit. Sustokim ties tuo, kad Luna, mano dukra Luna, yra jūsų draugė. Kaip tai įmanoma?

- Mama, ne dabar. Vakare apie tai pakalbėsim.

- Gerai. Tomai, Lukai, viskas gerai. Ačiū, kad rūpinatės Luna. O dabar atleiskit, bet aš turiu keliauti atgal į darbą. Luna, sutvarkyk čia viską, būk gera. Ir pavalgyk ką nors. Iki visiems.

- Viso gero. - tarė abu vaikinai.

Mama išėjo, o aš jaučiuosi pažeminta prieš Luką ir Tomą.

- Ačiū vaikinai, kad padėjot. Toliau aš pati. - tariau nuleidusi galvą.

- Tau daugiau tikrai pagalbos nereikia? - susirūpino Lukas.

- Taip, nesijaudink. Ačiū labai. Susitiksim vakare. - kalbėjau vis dar nuleidusi galvą.

- Tuomet iki vakaro. - tarė Lukas.

- Iki, žibute, - pasakė Tomas, nusijuokė ir išėjo.

Susitvarkiau namuose. Atlikau visus mamos duotus darbus. Pagaminau jai vakarienę ir buvau duše. Dabar aš stoviu priešais veidrodį ir žiūriu į save. Manau atėjo pats laikas papasakoti jums apie savo išvaizdą. Taigi, esu 165 ūgio, sveriu 48kg ( šiaip, aš labai daug valgau) Mano akys juodos kaip smala, veidas blyškus. Paakiai labai dažnai būna pajuodę, nes dažnai nemiegu naktimis. Turiu nosyje auskarą.

Šiaip esu brunetė, tačiau tikriausiai kaip ir pas kiekvieną, pas mane dabar yra tas lūžio taškas, kai atrodo, kad nenori matyti savęs, kaip savęs, tad prieš persikraustant persidažiau savo plaukus. Jie dabar yra mėlyni. Štai kodėl Tomas mane pavadino žibute. Tad štai. Tačiau grįžkime prie mano istorijos.

Perairengiau, susirišau plaukus į išsidarkiusį kuoduką ir išėjau iš namų. Juos užrakinau ir įsidėjau raktus į kuprinę. Apsisukusi jau eiti link paplūdimio pamačiau figūrą, einančią link manęs. Numaniau, kad ten Lukas, tačiau nenumaniau, kad viskas pasisuks taip, kaip buvo tada...