Kitokia istorija

XV DALIS

- Na, maniau, kad atsidėkodamas galėčiau nusivesti Tave į pasimatymą, jei aišku sutinki. - dabar jis kalbėjo drąsiai ir pasitikinčiai. Jo žvilgsnis buvo gilus ir ryžtingas, kaip ir balsas.

- Dėkui, bet manęs tai nedomina. - tariau ir atsigėriau kavos. Akies kampučiu žvilgtelėjau į jį. Jis pasimetė. Jo žvilgsnis buvo sutrikęs, lyg nežinotų kur žiūrėti. Jo veido bruožai sugriežtėjo. Pastačiau puodelį ant stalo. - Nenusimink taip. Manau aplinkuo yra būrys merginų tiesiog trokštančių nueiti su Tavimi į pasimatymą, tačiau, kaip ir sakiau, manęs tokie dalykai nedomina.

- Bet kodėl? Su manimi kažkas negerai? - jo balse, kaip ir pačiame klausime, buvo daug pykčio.

- Jei kalbant atvirai, tai taip.

- Bet juk Tu manęs net nepažįsti. Tai kaip gali sakyti tokius dalykus?

- Tu esi atvira knyga. Iš Tavo išvaizdos, kalbos manieros ir elgesio galima daug ką sužinoti. Aš nesakau, kad vient tik iš dalykų, kuriuos išvardinau, galiu sakyti, kad Tave pažįstu, tačiau jei mano spėjimai yra teisingi, tai manau, kad su tokiu kaip Tu prasidėti nenorėčiau.

- Na, ir koks tas Tavo pirmas įspūdis apie mane?

- Tikrai nori tai žinoti? - jis sutriko.

- Taip.

- Tačiau turiu Tave įspėti, kad tai nebus labai meilūs ir širdį glostantys žodžiai.

- Bring it on.

- Visų pirma, Tavo išvaizda. Esi gražus, susitvarkęs, prisižiūrėjęs. Matomai iš gan pasiturinčios šeimos. Avi gan prabangius batus, ant Tavo kairės rankos yra prabangus roleksas, o ant kaklo sidabrinė grandinėlė. Iš to galima spręsti, kad nesivaržai pirkdamas brangius daiktus ar aksesuarus. Taip pat, tai, jog esi iš pasiturinčios šeimos rodo ir Tavo elgiasys. Esi arogantiškas. Tau nerūpi, ką galvoja, jaučia ar sako kiti žmonės. Esi savanaudis. Viskas kas Tau rūpi, tai Tu pats. Manai, kad viskas visada turi būti taip, kaip pats nori. Kalbos maniera įžūli. Visada kalbi pasitikinčiai, nepriklausomai nuo situacijos. Ir dabar, kviesdamas mane į pasimatymą kalbėjai lygiai taip pat, tačiau kai sulaukei neigiamo atsakymo, tapai gan agresyviu, kadangi viskas pasisuko ne taip, kaip Tu planavai. Kas Tave nuvylė. Ir bent akimirkai, Tu praradai tą pasitikėjimą savimi, su kuriuo atėjai. Ar aš meluoju? - pasižiūrėjau į jį. Jis pradėjo juoktis.

- Žinai, dar nė karto nebuvau sutikęs tokios merginos, kaip Tu. Tu man pradedi patikti, Luna. - jis šypsojosi, ta miela ir nuoširdžia šypsena.

- Matai, jei daugiau šypsotumeisi taip nuoširdžiai, kaip dabar, gal ir Tu man patiktum, tačiau dabar, viskas ką galiu Tavyje matyti, tai arogantišką turtuolį, niekinantį viską aplinkui. - nusiminusi toliau gurkšnojau kavą.

- Tuomet susipažinkim. Gal pažinusi mane geriau, pakeisi savo nuomonę ir požiūrį į mane. - jis nusišypsojo. - Aš Trevisas Florsas ir aš nesu toks šiknius, koks atrodau. - jis ištiesė man ranką.

- Malonu, Trevisai. Aš Luna Marz ir patikėk, aš žymiai blogesnė, nei atrodau. - paspaudžiau jam ranką ir irgi nusišypsojau.

- Palauk, Tavo pavardė Marz? Tu Trevio Marz dukra?

- Taip. Kodėl tokia veido išraiška?

- Jis juk įžymybė. Gal kartais galėčiau su juo kaip nors susitikti? Esu didelis jo gerbėjas ir norėčiau gauti jo autografą.

- Atleisk, vaikeli, tačiau su šitu niekuo negaliu padėti.
.
.
.

"Jis mus paliko ir kartu negyvena"