Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
- Jis pagrąsino, kad atleis juo, jei nevažiuosiu pas jį.
Vaikinai stovėjo apšalę. Jie bandė suvokti, ką aš pasakiau. Neištarė nė vieno žodžio, kad vertė pasijusti dar blogiau.
- Atleiskit, žinojau, kad per mane gali kilti rūpesčių jums, jei prisileisiu jus per arti, bet aš tikėjausi, kad šį kartą viskas bus kitaip. Atleiskit. Nederėjo man su jumis bendrauti. Atsiprašau.
- Nusiramink, - tarė švelniu balsu Lukas. - Viskas juk gerai. Tu neprivalai važiuoti pas jį, jei nenori.
- Privalau, - atsakiau nusiminusiu balsu. - Nenoriu, kad per mane kentėtų kiti ir tai galutinis mano sprendimas.
Mūsų pokalbis ties tuo ir pasibaigė. Vaikinai stengėsi man pakelti sugadintą nuotaiką, tačiau veltui. Paprašiau Tobio, kad nuvežtų mane mano ir jis sutiko.
Važiuojant jaučiausi kiek prislėgta. Iš galvos nedingo vaikinų minos, kai paaiškinau jiems visą situaciją. Staiga sustojom. Apžvelgiau aplinką. Tai mano kiemas. Nulipau nuo motociklo ir nusiėmiau šalmą.
- Kaip Tu? - paklausė susirūpinęs Tobis. Aš tik papurčiau galvą. - Nesijaudink, kad ir kur būtum, atvažiuosiu Tavęs aplankyti. - šie jo žodžiai nuramino mane ir privertė nusišypsoti. Smarkiai jį apkabinau ir padėkojau. Jaučiau kaip akyse renkasi laimes ašaros.
Grįžusi namo vis svarsčiau, ar aš nusipelniau tokių nuostabių draugų. Su šiomis mintimis ir užmigau.
Ryte nenorėjauss išlipti iš lovos. Jaučiausi bejėgė ir silpna. Girdėjau kaip mama mane šaukė ateiti i pirmą aukštą, bet aš praignoravau jos prašymą ir nusprendžiau šią dieną praleisti beprasmiškai gailėdama savęs.
Kas nutiks kai nuvažiuosiu tenais? Ko jis iš manęs nori? Kur mes iš vis važiuosim? Kaip jis su manimi elgsis? Ką jis man sakys?
Paranojiškai mintys nedavė man ramybės. Apie tai galvodama pragulėjus gal tris valandas ir vis nesiruošiau išlįsti iš kambario.
Staiga pasigirdo beldimas į duris, kurį, žinoma, praignoravau. Po kiek laiko jis vėl pasikartojo, tada vėl ir vėl. Galiausiai išgirdau žodžius:
- Luna, atidaryk duris.
Tai nebuvo mamos balsas. Tai buvo vaikino balsas.
- Išeik! - sušukau ir susisukau į kaldrą.
- Nagi, Lulu, atidaryk duris, - tarė vaikinas.
Pavarčiusi akis atsistojau ir atrakinau duris. Jas pravėrusi pamačiau Kalebą, stovintį su keksiukų padėklu ir late kava.
- Galiu užeiti? - paklausė jis. Aš tik linktelėjau ir kritau į lovą. - Atnešiau Tau pusryčius. Pavalgyk.
Taigi, padariau kaip manęs ir paprašė. Jaučiausi žymiai geriau suvalgiusi skanius šokoladinių keksiukaus.
- Turiu nelabai gerą žinią, - tarė nuleidęs galvą jis. Aš suklusau. - Tėvas nori, kad iki 6 susiruoštumri. Jis nori, kad šiandien jau 8 valandą būtume oro uoste. Atleisk, Lulu. Atvažiavau aš, nes maniau, kad su manimi jausiesi geriau negu su juo ar mano mama.
- Ačiū, - nuleidusi galvą tariau jam. - Ar gali palaukti pirmame aukšte? Man reikia susiruošti. - jaučiau, kaip mano balsas lūžinėja, o akyse eilinį kartą renkasi ašaros.
- Gerai, - tarė Kalebas ir išėjo iš kambario, leisdamas man susiruošti.
Pasižiūrėjau į laikrodį. Rodė dvi valandas, tad kiek galėdama greičiau susiruošiau ir apsirengiau.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Rodė kiek po trijų. Greitai pasiėmiau savo lagaminą bei gitarą ir nusileidau į pirmą aukštą.
- Ar galim dar susitikti su keliai žmonėmis? - greitai paklausiau pas jį.
- Juk žinai, kad dėl Tavęs viskas, ses, - nusišypsojo jis ir paėmęs mano daiktus nunešė į mašiną.
Atsisveikinusi su mama nubėgau atsisėsti šalia Kalebo ir pradėjus važiuoti, parašiau draugams.
"Tai labai skubu. Duodu jums 15 minučių nusigauti iki kavinės! GREIČIAU!"
