Kitokia istorija

XXXX DALIS

- Aš... Aš Tau patinku? - šiaip ne taip išlemena ji.

- Na.. Aš.. Ta prasme... - mikčiojau, tačiau nedrįsau daugiau nieko pasakyti. - Klausyk, tiesiog pamiršk ką aš sakiau, - tai pasakęs palenkiau galvą, perbraukiau ranka per savo plaukus ir atsistojau nuo lovos. - Šiąnakt gali miegoti mano kambary. - kiek patylėjęs tariau.

- O kaip Tu? - po neilgos pauzės paklausė Luna.

- Aš tikriausiai eisiu pas brolį į kambarį. Nesijaudink. Jei ko nors reikės, tai aš būsiu už sienos kitam kambary, tad nesidrovėk užeiti jei kažko prireiks, - tai taręs nusišypsojau ir atidariau kambario duris. - Labanaktis, Luna. - tai taręs išėjau, palikdamas ją vieną kambary.

Uždariau kambario duris ir susiėmiau už galvos. Ką aš padariau? Kodėl aš tai pasakiau? Šios mintys man nedavė ramybės. Kodėl aš visada viską sugadinu? Kodėl?

{Lunos pov.}

Jis išėjo. Su atolvėpiu sudribau ant lovos ir šiek tiek atsipalaidavau. Buvo gan karšta, tad atsidariau langą ir iškišau pro jį galvą. Pajaučiau vėją, plaukiojantį po mano plaukus ir meiliai glostantį mano apverktas akis. Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau gaivaus oro. Nežinau kodėl, tačiau pradėjau daryti tai, ką moku geriausiai - dainuoti.

"You think you know me, but you don't know me.
You think you own me but you can't control me.
You look at me and there's just one thing that you see
So listen to me
Lsten to me

You think you got me but you don't get me
You think you want me but you don't know what you're getting into.
There's so much more to me than what you think you see
So listen to me
Just listen to me.

You push me back I'll push you back
Harder, harder
You scream at me I'll scream at you
Louder l-l-l-l-louder

I'm dangerous and I'm warrning you
But you're not afraid of me and I can't convince you
You don't know me

Baigusi dainuoti atsikvėpiau ir atsiguliu ant savo rankų, vis dar žiūrėdama pro langą į krentančius vandens lašus.

- Gražiai dainuoji, - išgirdau balsą iš gretimo kambario. Pakėlusi galvą pamačiau Maksą.

- Ilgai klauseisi? - kiek piktai paklausiau.

- Nuo pat pradžios. - atsakė jis ir nusuko nuo manęs žvilgsnį. - Žinai, Tu jam tikrai patinki.

- Tai ne Tau spresti. - atsakiau ir nusukau nuo jo žvilgsnį.

- Gal Tu ir teisi, tačiau kaip jo brolis, aš žinau ką sakau. Jis tikrai nuoširdžiai Tavimi rūpinasi ir aš matau šiokią tokią vilties kibirkštėlę jo akyse.

- Jis manęs nepažįsta. Jis nežino, per ką man teko pereiti ir kaip tas mano kelias mane sunaikino. Jis nežino į ką veliasi ir aš tiesiog noriu, kad viskas pasiliktų taip, kaip yra. Aš netikiu tuo, kad aš esu jam puikiausiai tinkanti pora.

- O kodėl nepamėginus? Juk Tu nieko neprarasi.

- Klysti. Aš prarasiu draugą, kurį be galo branginu, o to aš bijau labiausiai.

- Juk Tu pati puikiai žinai, kad vienu ar kitu atveju, Tu jį prarasi, tad kodėl nesurizikavus?

- Kuo brangesnis žmogus tampa, tuo sunkiau Tu perneši jo išėjimą. O netekties skausmo aš nebenoriu patirti. Jau per daug žmonių esu netekusi šiame gyvenime. Nenoriu daugiau jausti to jausmo. - po šių žodžių aš nusisukau ir uždariau langą.

Atsiguliau į man paklotą lovą ir stengiausi sumerkti akis. Veltui. Kas, jei po šiandienos mano ir Trevio santykiai pasikeis? Kas, jei jis nebegalės į mane žiūrėti kaip į draugę? Aš bijau. Bijau netekti draugo. Žinau, kad tai ne pasaulio pabaiga, tačiau netekties skausmas yra baisesnis negu mirtis. Tai aš suprantu puikiai...