Kitokia istorija

XXII DALIS

- Tobi.?!

Jis atsisuko į mane. Jo žvilgsnis buvo šaltas. Toks jausmas, kad jis žiūrėjo kiaurai mane. Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Dar minutėlę įdėmiai žiūrėjo į mano veidą ir galiausiai tarė :

- Mes pažįstami?

Aš nustebau. Kaip jis gali manęs neprisiminti? Stovėjau ir tylėjau. Jaučiau, kaip ašaros renkasi mano akyse, tačiau nuvijau jas šalin.

- Uoj, atleisk. Tikriausiai sumaišiau Tave su kitu žmogumi. - aš nusišypsojau. - Gal galiu aš greitai parepetuoti ir keliauti? Turiu daug reikalų. - atsisukusi į Leoną paklausiau.

- Taip. Tau reikės kompiuterio, klavišų ar gitaros? - paklausė jis.

- Kol kas nereikia nieko. Dar čia ne galutinis variantas. Tad užteks tik mikrafono.

Jis linktelėjo ir nuėjo greitai viską prijungė. Niekada nesigaudžiau tokiuose dalykuose, tad tiesiog stovėjau ir laukiau.

- Štai. Viską sureguliavau ir gali pradėti. - nusišypsojo, - Nieko prieš jei mes paklausysim?

- Ačiū už pagalbą. Viskas gerai, jei tik jums įdomu, galit klausyti dar ir prisijungti galit. - nusijuokiau.

- Su malonumu, - nudžiugo mergina. Ji užlipo ant scenos ir atsistojo prie klavišinių. Leonas prie būgnų, o kažkoks vaikinas stovėjo su gitara. Tobis ir dar vienas vaikinas tiesiog sedėjo ir buvo pasiruošę dainai.

- Gal reikia dar vieno pagalbinio dainininko? - suriko šalia Tobio sėdintis vaikinas.

- Nuo to blogiau niekada nebus. - tariau gan šaltai. Jis atsistojo šalia manęs ir pasiėmęs mikrafoną susikaupė. Aš prabėgau pro visus ir pasakiau kokią dainą dainuosim. Daviau porą minučių visiems pasiruošti.

Galiausiai pradėjom.

Kai tik pradėjau dainuoti, Tobis sukluso. Visą laiką, kol dainavau, žiūrėjau tik į jį. Per priedainį, Tobis atsistojo ir kažką tarė.

{Tobio pov}

Juokinga. Mergina atėjo parepetuoti, o tie, kurie ne prie ko, sulipo kartu su ja ant scenos. Taip maniau iš pradžių. Tačiau ji pradėjo dainuoti. Mano kūną nusiejo šiurpuliukai. Jos balsas kažkur girdėtas. Jis visą dainą žiūrėjo į mane lyg dainuodama man. Galiausiai, jai pradėjus dainuoti priedainį aš viską supratau.

- Mano dingęs balsas grįžo. - tyliai tariau sau ir net susigraudinau.

Aš buvau šoke. Mergina, kurią norėjau visada saugoti grįžo, o kartu su ja ir mano balsas.

{Lunos pov.}

Aš baigiau dainuoti. Kartu su manimi nutiko ir kiti. Tobis vis dar stovėjo ir išpūstomis akimis žiūrėjo į mane. Nulipau nuo scenos, o paskui mane ir kiti.

- Mergyt, kas čia buvo? - nustebęs tarė vaikinas, kuris grojo gitara.

- Daina. - sarkastiškai tariau.

- Jis turėjo galvoje Tavo balsą. Tai buvo kažkas nerealaus! - riktelėjo Leonas.

- Kur išmokai taip dainuoti? - paklausė mergina.

- Niekur nesimokiau. Tai buvo mano pačios lavinamas balsas. - tariau. - Atleiskit, tačiau turiu eiti.

- Palauk.- tarė Tobis. Aš labai nustebau. - Ar galim pasikalbėti?

- Klausyk, aš jau atsiprašiau, kad sumaišiau Tave su kitu žmogumi. O dabar aš eisiu. - jis sugriebė mane už riešo ir pažiūrėjo tiesiai man į akis.

- Lu, man reikia su Tavimi pasikalbėti, - rimtai tarė jis. Aš sustingau. Jis prisimena. Tai tikrai jis. Mano akyse susirinko ašaros iš kurių viena nuriedėjo mano skruostu. Atsipeikėjusi tik linktelėjau. Jis mano rankos nepaleido ir tiesiog nusitempė mane paskui save. Mes išėjom iš mokyklos į lauką. Jis paleido mano riešą ir atsisuko į mane. - Tu juk Luna, tiesa?

Linktelėjau.

- Kodėl Tu verki?

- Aš Tave radau. Pagaliau aš Tave radau. - tariau jam ir pravirkau dar stipriau. - Tu neįsivaizduoji kiek laiko aš Tavęs ieškojau. Kodėl Tu pradingai? Kodėl mane palikai, Tobi?

- Atleisk, aš nenorėjau su Tavimi taip pasielgti. - nuleidęs galvą tarė jis. - Dabar aš būsiu su Tavimi ir niekur nedingsiu.

- Aš nebetikiu. Visi, kuriuos aš myliu, mane palieka. Ir aš nenoriu, kad praėjus kažkiek laiko Tu vėl mane paliktum. - tariau jam ir bandžiau nusivalyti ašaras, tačiau jos tekėjo vis stipriau ir stipriau.

Tobis stovėjo sugniaužęs kumščius ir sukandęs dantis. Jis žiūrėjo į mane su pykčiu, tačiau jis pyko ne ant manęs, o ant savęs. Galiausiai jis priėjo prie manęs ir mane stipriai apkabino.

- Lu, aš prižadu, daugiau Tavęs nebepaliksiu. - po šių jo žodžių aš nusiraminau ir apkabinau jį atgal.

Taip ir būtume stovėję, tačiau mano telefonas ėmė vibruoti. Paėmiau jį į rankas ir pamačiau 27 praleistus skambučius, bei begalę žinučių nuo vaikinukų. Tobis paėmė mano telefoną ir įvedė savo numerį ir iš manojo paskambina sau, kad ir jis turėtų manąjį.

- Va, dabar galėsim susisiekti kada tik norėsi. - jis nusišypsojo. - O dabar keliauk, Tavęs kažkas labai smarkiai ieško.

- Palauk, yra kai kas, ko norėčiau Tavęs paprašyti. Tai labai svarbu man.