Kitokia istorija

LIX DALIS

{Lunos pov.}

- Aš Tavimi žaviuosi, Luna, - tarė Kailas.

- Kodėl? - paklausiau jo kiek nustebusi.

- Tu stipri, nors maniau priešingai. Iš Tavo pasakojimų suprantu, kad Tu savimi rūpinaisi pati visą savo gyvenimą ir negana to, rūpinaisi ir kitais. Tu nuostabi, bet kartu ir keli gailestį, - šie jo žodžiai kiek šokiravo mane.

- Gailestį?

- Taip, - drąsiai tarė jis. - Mano nuomone Tu turėtumei išmokti mylėti save ir rūpintis savimi, vietoj to, kad nerimautumei dėl kitų. Tavo pasiaukojimas kelia gailestį ir rūpestį tuo pačiu metu. Juk Tu išseksi, jei rūpinsiesi kitais neatsižvelgdama į save ir savo jausmus, argi aš klystu?

Šie Kalebo žodžiai privertė mane susimąstyti. Negalėjau jam nieko atsakyti ir likusį kelią tylėjau. Girdėjau, kaip jis kažką kalba, tačiau nesigilinau į jo žodžių prasmę. Vis galvojau apie tai, ką jis pasakė prieštai. Buvau taip panirusi į apmąstymus, kad nepastebėjau kaip greitai nusigavom iki kavinukės.

Na, laikas buvo praleistas tikrai nuostabiai. Kart suvalgėme blynus, apie kuriuos taip gerai atsiliepė jis. Jie buvo tikrai labai skanūs. Priedu, Kalebas pavaišino mane braškiniais ledais ir nusprendėm keliauti atgal link mašinos. Atgal ėjau pati. Skausmas pėdose nebuvo toks stiprus kaip prieš tai, tad gebėjau iš lėto žingsniuoti savo jėgomis, tačiau jas vis dar degino. Kai buvom netoli mašinos, pasidarėm kelias nuotraukas ir važiavom atgal.

Grįžę "namo" aptikom mano tėvą su maža mergaite. Pamatęs mus jis pamojo mums ranka, liepdamas prieiti.

- Luna, gali pabūti su mano spindulėliu? - paklausė tėvas glostydamas mergaitei plaukus.

- Aš galiu, - laimingas tarė Kailas, tačiau tėvas papurtė galvą.

- Man reikia Tavo pagalbos su darbu ir pats supranti, kad Morganai nepatinka, kai būni su ja, - jis atsisuko į mane laukdamas mano atsakymo.

- Gerai, - tariau ir nusišypsojau mergaitei.

- Puiku, - tarė jis ir pasiėmęs piniginę davė 500$. - Nueikit kur nors į miestą, apsipirkit, tik būkit atsargios. Jei kas nors nutiks, skambink.

- Aš neturiu Tavo numerio, - tariau atsisukusi į jį. Jis išsitraukė savo telefoną ir paprašė padiktuoti savo numerį. Aš taip ir pasielgiau. Įsivedęs mano kontaktus, paskambino ir atsisveikinęs su mergaita išėjo kartu su Kalebu.

- Sveika, - atsitūpiau prie mergaitės. - Aš esu Luna, o koks Tavo vardas?

- Aš Marija, - nedrąsiai tarė mergaitė.

- Koks gražus Tavo vardas, - mergaitė nusišypsojo. - Tai, princese, ką nori nuveikti?

- Aš noriu ledų! - riktelėjo mergaitė.

- Gerai, tada eime persirengsim ir galėsim eiti, - tariau Marijai ir nusivedžiau ją į kambarį.

Abi pasijuokėm ir žaidėm, kol abi išsirinkom aprangą. Pasiėmusi kuprinaitę išėjom į miestą.

Paėmiau Marijai megztuką, dėl viso pikto ir paėmusi ją už rankos, abi išėjome pasivaikščioti. Ėjom visur, kur norėjo mergaitė. Paklausinėjau pas ją kelių klausimų. Sužinojau, kad jai greitai bus 8 metukai, kad ji jau eis į antrą klasę ir kad ji nežino, kad turi vyresnį brolį. Tai sužinojusi labai nustebau, tačiau daugiau apie tai neklausinėjau.

Suvalgiusios su Marija po ledą, nuėjom į parką. Ji nubėgo pažaisti su kitais vaikais, o aš atsisėdusi ant suoliuko ją stebėjau. Nenoriu, kad Morgana man grįžus nurautu plaukus, kad neprižiūrėjau jos dukros.

- Sveika, - tarė kažkas man už nugaros. Atsisukusi pastebėjau vaikinuką, apvaliais akiniais ir labai gražia šypsena. - Gal galėtum pasakyti kiek dabar valandų? - aš išsitraukiu savo telefoną ir pažiūrėjusi į laikrodį atsisukau į vaikinuką.

- Jau be penkiolikos keturios, - atsakiau jam. Mačiau kaip jis nusimena, tačiau sugeba šiek tiek kilstelti lūpų kampučius.

- Ačiū labai, - tarė jis kiek tyliu bei liūdnu balsu ir išeina. - Ji nebeateis, - eidamas nuo suolelio, ant kurio sėdžiu aš tarė jis sau panosėje, vos girdimai man.

Ir štai aš prisimenu save jo vietoje. Stoviu paplūdimy, žiūriu į tolį ir laukiu savo vaikystės draugo, kuris, žinau, kad nebeateis.