Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
Pabudau šalia Marijos. Ji saldžiai miegojo susisukusi į kamuoliuką ir rankutėmis apsivijusi manąją ranką. Šis vaizdas sukėlė man štpseną. Aš atsargiai pakilau iš lovos, pabučiavau jos kaktą ir išėjau į savo kambarį.
Vis dar jaučiau nuovargį nuo šios nakties įvykių, tad nieko nelaukusi nuskuodžiau į dušą. Jame praleidau geras 40 minučių. Tiesą pasakius, išnaudojau visą šiltą vandenį, tad nebegalėjau ilgiau jame pasilikti. Išėjusi apsirengiau švariais drabužiais ir šlapius plaukus susirišau į kuodą.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Taigi, susitvarkiusi nubėgau iki Kalebo kambario. Tikėjausi išsitempti jį pavalgyti, tačiau jo jau nebuvo. Kiek nusiminiau, tačiau nuvijus tas mintis šalis nusprendžiau savarankiškai išeiti ir gal net kiek pasivaikščioti aplink miestą. Tad taip ir padariau. Pasiėmiau savo kuorinaitę. Į ją įsidėjau reikiamus daiktus, tokius kaip piniginė, telefonas, ausinės, raktai ir papildomai pasiėmiau užrašų knygelę ir parkerį. Juk niekada negali žinoti, kada mūza nuspręs Tau suteikti gerų minčių naujai dainai. Tad jau pilnai susiruošusi - išėjau.
Ėjau kažkokia gatvele. Žmonių buvo pilna aplinkui. Dauguma jų kažkur skubėjo, kiti, tokie kaio aš, mėgavosi geru oru ir aplinka. Eidama turėjau daug laiko viskam apmąstyti. Labai daug galvojau apie tėvo pasakytus žodžius per visą savaitę. Jis stengėsi būti su manimi malonus, rūpestingas ir kantrus, tačiau jo elgesy kažkodėl įžiūrėjau kažkokią klastą. Nepasitikėjau juo.
Taip pat Markas... Jis nebe tas žmogus, kurį buvau pamilusi. Jis nebe tas žmogus, su kuriuo praleidau vaikystę. Iš vienos pusės norėčiau sužinoti kodėl, tačiau iš kitos, nežinau ko galima laukti ir tai manęs neramina. O dar ta situacija su mani tėvu. Gal aš kiek per jautriau sureagavau į visą šį reikalą, tačiau jis galėjo man pasakyti. Jis galėjo rasti progą ir būdą man apie tai papasakoti. Aš, žinoma, būčiau supykusi, tačiau po kažkiek laiko susitaikyčiau su ta mintimi ir suprasčiau, o dabar aš nieko nežinau ir tai mane gąsdina.
Tačiau nieko. Man liko tik dvi savaitės ir galėsiu grįžti atgal pas savo mamą, draugus ir Tobį. Nors jį pažįstu neilgai, jis man svarbus žmogus. Tikriausiai tai labai juokinga, kad vaikystėje matemės tik kelis kartus, o jis man tiks brangus, tačiau aš nemoku to jausmo paaiškinti. Būdama su juo jaučiuosi taip, lyg pažinočiau jį visą savo gyvenimą. Šiuo atveju, jis man brangesnis ir patikimesnis negu Momo. Ir tai faktas.
Taip bevaikščiodama ir begalvodama priėjau kavinukę. Kdangi buvau labai išalkusi užėjau į ją ir atsisėdau už staliuko prie lango. Laukdama padavėjos išsitraukiau savo užrašinę ir pradėjau rašyti. Nežinau kodėl, bet po visų apmąstymų žodžiai liejosi sava tekme ir man tai patiko.
- Sveiki, ar galėčiau priimti jūsų užsakymą? - sugrąžino mane į realų pasaulį moteriškas balsas. Atsisukusi pamačiau matytą veidą. Merginos plaukai buvo juodos kaip derva spalvos, o akys žalsvos. Mergina įsižiūrėjo į mane. - Ar tu ne ta pati mergina iš klubo? - paklausė ji kiek dvejodama.
- Ar Tu ta pati badass barmenė, kuri šoko su mano broliu? - nusijuokiau aš, o ji kiek išraudo.
- Malonu vėl Tave matyti, - tarė ji. - Aš Arija, bet gali mane vadinti Ria.
- Malonu pagaliau oficialiai susipažinti, - nusijuokiau. - Aš Luna.
- Tai, ko norėtumei? - dar sykį paklausė Ria.
- Geriausios kavo su pienu ir pačio skaniausio pyragėlio, - atsakiau jai ir abi nusijuokėm.
- Tuojaus atnešiu, - nusišypsojo ji ir nuėjo.
Taip prasidėjo mūsų su Arija draugystė, apie kurios pabaigą aš net nemaniau.
