Kitokia istorija

XXVIII DALIS

- Trevisai. Ką čia veiki su šiais žmonėmis? - tarė kažkoks vaikinas užėjęs į kavinę.

- Maksai? Kodėl Tu čia? Aš maniau, kad Tu Prancūzijoje. - Trevisas pasimetė ir atsitraukė nuo mūsų.

- Aš Tavęs paklausiau paprasto klausimo. Ką Tu čia veiki? Ir dar su šiomis šiukšlėmis. - jis žiūrėjo į mus su pagieža ir pasišlykštėjimus. - Ar čia kartais ne Lukas? - jis ėmė juoktis. - Trevi, maniau, kad žemiau jau nusiristi negali. Pasirodo klydau. - jis žiūrėjo į mus visus ir pastebėjau, kad jo žvilgsnis užkliuvo ties manimi. - O čia kažkas naujo. Nejaugi dar viena paleistuvė? O gal dar geriau, mergina? - po šių žodžių pradėjo juoktis.

- Labas. Mes nepažįstami. Aš esu Luna. - sarkastiškai nusišypsojau - O Tu tikriausiai būsi vardu Subingalvis linksmybių gadintojas. - žvelgiau tiesiai jam į akis.

- O Tu turi aštrų liežuvį. - tarė jis. Aš priėjau prie jo ir žiūriu jam tiesiai į akis.

- Dabar įdėmiai manęs paklausyk, asile. Apie mane gali kalbėti ką nori. Manai, kad esu paleistuvė, nors manęs nspažįsti, tebūnie. Tačiau apie mano draugus nedrįsk taip kalbėti, o Tuo labiau apie Trevisą arba pasigailėsi, supratai?

- Wow. Pirmą kartą man patinka Tavo mergina, Trevi. - jis atsisuko į mane ir padėjo savo ranką man ant galvos. - Nesinervuok, mergyte. Aš juokauju.

- Pirma, aš Tau ne mergytė, - patraukiau jo ranką sau nuo galvos ir ją užlaužiau. - O antra, man nusispjauti ar Tu jo brolis, ar draugas ir ar Tu dabar juokavai ar ne. Aš Tave įspėjau. Jei tai pasikartos, Tavo ranka bus ne tik užlenkta, bet ir sulaužyta.

Paleidau jo ranką, pasiėmus savo daiktus apsisukau ir išėjau iš kavinės.

{Makso pov.}

Užėjau į kavinę ir pamačiau savo broliuką, apsuptą draugų, tad norėjau žaiūrėti ar jis pasikeitė. Vis dėlto nemačiau jo jau beveik tris metus. Priėjęs kalbėjau su juo bei su jo draugais gan grubiai. Nė vienas iš jų man nepasakė nė vieno žodžio. Mačiau kaipLukas stovėjo suspaudęs kumsčius, tačiau nieko nedarė. Nustebau, kad jie vėl bendrauja, tačiau dar labiau nustebau tuo, kad jis nesitraukė nuo savo draugo, kad ir kaip aš apie jį kalbėjau. Žiūrėjau į naujuosius Trevio draugus ir akys užkliuvo už mergaitės mėlynais plaukais. Jos žydros akys buvo kiek paraudusios, matėsi, kad ji verkė, tačiau kartu jos buvo pripildytos laimės ir žibėjo ryškiau, negu žvaigždės tamsiam danguj. Kai prakalbau apie ją, jos žvilgsnis kiek pasikeitė.

- O čia kažkas naujo. Nejaugi dar viena paleistuvė? O gal dar geriau, mergina? - man buvo įdomu pamatyti jos veido išraišką, tačiau ji tik nusišypdojo ir priėjo prie manęs.

- Labas. Mes nepažįstami. Aš esu Luna. O Tu tikriausiai būsi vardu Subingalvis linksmybių gadintojas. - ji šypsojosi. Jos balso tonas buvo kiek sarkastiškas, bet kartu ir angeliškas.

- Nesinervuok, mergyte. Aš tik juokavau. - uždėjau jai ant galvos savo ranką ir maniau ji nusiramins. Aš tikrai juokavau ir Trevis tai žino. Jis visada buvo mano mylimiausias šeimos narys. Taip pat jis mane pažįsta, aš negaliu kitaip su žmonėmis, kurių nepažįstu. Tačiau likau labai nustebintas, kai ji patraukė mano ranką ir negana to ją užlenkė. Ji buvo tikrai įsiutusi dėl mano žodžių. Tai vertė mane dar labiau ja žavėtis. Ji vienintelė iš visų užgynė savo draugus ir pasipriešino užgauliotojui. O juk ji tokia smulki ir maža. Ji paleido mano ranką ir apsisukusi išėjo. Aš ją įskaudinau savo žodžiais. Reiks atsiprašyti. Pamačiau, kad merginai išėjus vienas iš vaikinų nusekė paskui ją, palikdamas kitus kavinėje.

- Tu gal visai pakvaišai? - užrėkė Trevis. - Aš Tave pažįstu ir Tavo tokių prikolų neimu į galvą, tačiau ji viską ima į širdį. - jis buvo piktas ir net labai.

- Atleisk, broliuk. Juk žinai, kad aš kitaip negaliu. - tai taręs atsisukau į juos. Trevisas priėjo prie manęs ir mane apkabino.

- Kaip gera vėl Tave matyti, - tarė jis.

- Aš jau nieko nebesuprantu, - tarė pasimetęs Lukas.

- Atleisk, kad Tave įžeidžiau. Aš savanaudis. Mėgstu stebėti kitų reakcijas bei veido išraiškas. - aš ištiesiau jam ranką.

- Žinau, pamenu Tave iš senesnių laikų, - mes paspaudėm vienas kitam rankas ir tuomet atsisukau į vaikiną, stovintį už Luko.

- Aš Maksas. O Tu? - tariau vaikinui.

- Aš Tomas, - jis priėjo prie manęs ir aš jam ištiesiau ranką, kad susipaži ti, tačiau jis ją pastūmė į šoną ir tarė - dar kartą įskaudinsi žibutę, iš lėto sulaužysiu Tau pirštus. - po šių žodžių jis atsisuko į Luką su Trevisu. - Einu surasiu Žibutę ir jos draugą. Lauksiu mašinoj. - jis apsisuko ir išėjo.

{Lunos pov.}

Aš išėjau iš kavinės. Buvau tokia pikta, kad maniau sulaužysiu ką nors. Kol gyvenau Santa Monikoje, mamai nežinant vaikščiojau į saviginos pamokas, tad pagaliau galėjau visą tai pritaikyti ir realybėje. Girdėjau, kaip paskui mane iš kavinės kažkas išbėgo. Atsisukusi pamačiau Tobį.

- Lu, Tau viskas gerai? - paklausė jis.

- Taip, jis tiesiog mane įsiutino.

- Aš nelabai supratau, kas ten nutiko? Nuo kada Tu esi kovotoja? - susidomėjęs paklausė jis.
.
.
.
- Kai Tu mane palikai, labai daug kas pasikeitė, Tobi...