Kitokia istorija

L DALIS

Pasivažinėjom su Tobiu po miestą. Pamačiau daug naujų ir nuostabių vietų, bei pasidarėme kelias nuotraukas kartu. Laikas buvo nerealus, bet reikėjo grįžti į realybę.

5 valandą visi susitikome paplūdimy. Tobis buvo taip pat. Su visais pasisveikinau, šiek tiek paplepėjom bei pajuokavom, tačiau galiausiai atėjo laikas prieiti prie pagrindinės dalies.

- Tai, apie ką norėjai pakalbėti, žibute? - paklausė Tomas. Aš atsidusau.

- Turiu kai ką svarbaus jums pasakyti, - tariau kiek nervingu balsu. - Po dviejų dienų išvažiuoju visam mėnesiui. Neturiu kito pasirinkimo, todėl norėjau jums pranešti prieš išvažiuojant. Grįšiu tik rugsėjo pirmą, kai reikės į mokyklą.

- Kaip fainai! - entuziastingai tarė Lukas. - Kur išvažiuoji?

- Tikriausiai poilsiauti į kokias Karibų salas, - atsiduso Trevisas. - Nenuostabu, įpatingai merginai, puikios atostogos įspūdingoj vietoj.

- Dėja, bet išvažiuoju į vietą, kurioje visiškai nenoriu būti su žmonėmis, kurių nenoriu matyti akyse, - kiek liūdnai tariau.

- Tik nesakyk, kad pas... - tarė Tobis, tačiau neleidau jam užbaigti sakinio.

- Išvažiuoju pas savo tėvą. - atsidususi tariau.

Visi nutilo. Jų akyse mačiau nerimą, nuostabą ir šiokį tokį pyktį. Jie stovėjo ir žiūrėjo į mane nieko nesakydami. Tai mane gąsdino.

- Tu negali pas jį važiuoti! - suriko Lukas. - Jis niekšas, kuris Tave paliko ir stato Tave į šiūkšlės vietą. Tu negali pas jį pasilikti visą mėnesį!

- Pritariu jam, - tarė piktai Trevis.

- Vaikinai, manau tam turi būti rimta priežąstis. Juk ji sakė, kad neturi kito psirinkimo, tai suprastik ją. Tačiau, kad ir kaip nenoriu to pripažinti, aš taip pat nemanau, kad būvimas su juo viename name Tau bus į gerą.

- Tiesiog norėjau, kad žinotumėt. Aš negaliu nevažiuoti, nuo to daug kas priklauso, - akyse pradėjo kauptis ašaros. - Aš nenoriu pas jį būti. Aš bijau, bet turiu tai padaryti dėl jūsų ir dėl mamos. Aš neturiu kito pasirinkimo. Aš... Aš... - prapliupau verkti. Nebegalėjau ištarti nė žodžio.

- Kaip suprasti dėl mūsų? - suglumęs paklausė Trevisas.

Negalėjau nieko pasakyti. Tiesiog verkiau. Staiga pajaučiau stiprias rankas, apjuosiančias mano kūną. Mano akys buvo pripildytos ašarų ir nepačiau, kad stovi priešais mane, tačiau panardinau savo veidą kažkam į petį ir įsikabinau rankomis į jo maikę. Jaučiausi saugesnė. Jaučiausi geriau, vet verkti negalėjau nustoti.

Praėjus kelioms minutėms kiek nusiraminau. Nusivaliau ašaras ir nuo jų sušlapusį veidą. Pakėlusi galvą pamačiau Tobį, kuris man šypsojosi.

- Neverk, Tau labiau tinka šypsena, - nuo šių jo žodžių išraudau ir negalėjau suvaldyti šypsenos, kuri veržėsi į išorę.

- Dabar paaiškink, kaip suprasti Tavo frazę, kad tai darai dėl mūsų? - paklausė vis dar sunerimęs Trevis.

- Lukai, Tavo mama dirba buhaltere, tiesa? - Lukas sustingo ir linktelėjo. - Trevisai, Tavo tėtis vadybininkas? - jis taip pat linktelėjo.

- Iš kur tai žinai? - paklausė suglumęs Lukas. - Aš Tau to niekada nesakiau.

- Aš taip pat, - tarė Trevis.

- Jūsų tėvai dirba mano tėčiui, - tariau po neilgos pauzės. - Jis pagrąsino, kad juos atleis, jei nevažiuosiu pas jį.