Kelionė buvo gan ilga, tačiau linksma. Mes daug nekalbėjom, tiesiog klausėm muzikos, juokemės iš praeivių, kurie elgėsi ar atrodė keistai, mėgžiojom ir įsivaizdavom ką ir kaip jie galėtų kalbėti. Žodžiu, elgemės kaip dešimtmečiai vaikai. Bet tai buvo linksma.
Kiek išsigandau, kai jis pasuko keliu, vedančiu pro mišką. Vis dėlto, esu nepilmanetė mergina, važiuojanti su žmogumi, kurio net nepažįstu. Manau kiekviena būdama mano vietoje nemenkai išsigąstu. Jis drąsiai žvelgė man į akis ir nusišypsojo, taip dar labiau sukeldamas man baimę.
- K-kur mes važiuojam? - paklausiau nedrąsiai.
- Pasitiki manimi? - paklausė jis nesustodamas važiuoti.
- Ne? - atsakiau lyg klausdama.
- Tuomet teks, - nusijuokė Liamas.
Ir štai, miško pabaiga. Man prieš akis atsiveria nuostabus naktinio miesto vaizdas. Mes užvažiavome ant aukštos kalvos, nuo kurios matosi visas miestas. Tai buvo nuostabu. Liamas sustojo ir išlipo iš mašinos. Aš žinoma paskui jį.
- Na, vis dar baisu? - paklausė jis su šypsena veide. Nieko neatsakiau, tik stebėjau tą nuostabų vaizdą.
Liamas atsisėdo ant žolės ir savo delnu patapšnojo šalia savęs kviesdamas mane prisijungti. Taip ir padariau.
- Na, tai gal papasakok ką nors apie save? - tarė jis.
Pradėjau mąstyti ką jam pasakyti, tačiau į galvą atėjo tik daina, tad nieko nelaukusi pradėjau dainuoti
Liamas tylėjo ir klausė mano balso, o aš toliau nesustodama dainavau. Buvau taip įsijautusi, kad net užsimerkiau, atsisakydama ką nors matyti.
Baigusi pažvelgiau į jį. Jis juokėsi ir tai mane suglumino.
- Atleisk, - per juokus tarė jis. - Tai pirmas kartas, kai kas nors man taip prisistato.
- Reiškias, prisiminsi mane ilgam, - tariau ir nusijuokiau.
- Faktas, - jis nusišypsojo ir pažvelgė man į akis. - Na, o dabar papasakok ką nors.
Taip viskas ir prasidėjo. Papasakojau jam apie savo meilę muzikai, apie persikraustymą ir atostogas pas tėvą. Papasakojau jam šiek tiek ir apie tėtį, tačiau į smulkmenas nesileidau. Žinoma, jis taip pat man menkai papasakojo apie save. Tėvų neturi, gyvena vienas, turi darbą ir jaunesnę sesę, kurią prižiūri jo teta. Nežinau kodėl, tačiau jo buvo įdomu klausyti. Taip besišnekučiuodami net nepastebėjom kaip greitai prabėgo laikas. Jau buvo apie 6 valanda ryto, saulė jau buvo pakilusi gan aukštai apšviesdama kelią ir Liamas nusprendė mane nuvežti namo.
Privažiavom mano tėvo namus. Jis kaip tikras džentelmenas išlipo iš mašinos tik tam, kad atidarytų man mašinos dureles ir atsisveikindamas pabučiavo į skruostą, taip priversdamas mane išrausti. Ir išvažiavo, o aš su štpsena veide nupėdinau į namo vidų, kur mane pasitiko Morgana.
- Paleistuvė! - suriko ji ir trenkė man per veidą. - Ar tu žinai kokią gėdą užtraukei savo tėvui ir jo šeimai?! Kaip tu gali būti tokia kvaila? Nejaugi Tavo vargšė motina Tavęs nieko neauklėjo?
Aš stovėjau visa apšąlusi ir susiėmusi rankomis už degančio skruosto. Mano veidu ėmė tekėti ašaros, parodydamos jausmus, kuriuos jaučiau tą akimirką.
- Netekai žodžių? - pašaipiai paklausė ji.
- Tokia kaip Tu, neverta nė vieno mano žodžio, - te atsakiau jai ir pradėjau žingsniuoti link savo kambario.
- Nedrįsk išeiti, kai su Tavimi kalbu! - suriko ji ir timptelėjo mane už rankos. Aš parkritau.
Pasigirdo žingsniai laiptais. Jie vis garsėjo ir garsėjo kol galiausiai nutilo. Pažvelgusi į žmogų stovintį ant laiptų nustebau. Tai buvo Marija. Jos akytės buvo prisipildžiusios ašarų. Ji pasileido bėgti ir pribėgusi stipriai mane apsikabino.
- Sese, aš sapnavau košmarą, - tarė ji ir prisiglaudusi prie mano peties ji gailiai verkė.
- Nesijaudink, saulyte, eime. Aš atsigulsiu šalia Tavęs ir nuvysiu visus blogus sapnus, kurie neleidžia Tau miegoti, - ties šiais žodžiais aš pasiėmiau ją ant rankų ir nupėdinau su ja į jos kambarį, palikdama Morganą savo užnugaryje.
ESTÁS LEYENDO
Kitokia istorija
RomanceDauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...