Dauguma šiuolaikinių istorijų būna labai nuspėjamos. Mergina yra nepopuliari, mokosi mokykloje, ją vadina "moksliuke", bet į jos mokyklą persikelia mokytis koks nors gražus arba įžymus vaikinas, kuris įsimyli moksliukę. Žinoma, kaip gi be dramų? Mok...
Šiaip ne taip radau kelią atgal prie savo naujųjų "namų".
Tikriausiai įdomu, kodėl žodis namai yra kabutėse. Kiek žinau, tai namai yra vieta, kur Tu jautiesi laimingas, kur jautiesi mylimas ir esi saugus. Tokių namų nebeturiu jau seniai. Na, bet patraukime apmąstymus į šoną.
Mama sutvarkė visus dokumentus, kol aš vaikštinėjau, darbininkai iš furgono sunešiojo visas dėžes į namo vidų, o aš sėdėjau ant supynių, šalia namo ir klausiau muzikos.
Po poros valandų prasidėjo "linksmiausia" dalis. Dėžių rūšiavimas iš kambario į kambarį ir dėliojimas į jų naujas gyvenamąsias vietas
Dienos pabaigoje buvau labai išvargusi, tačiau persirengusi nusprendžiau išeiti pasivaikščioti. Mama iš nuovargio užmigo ant sofos, todėl apklojau ją dekiu ir įsidėjus ausinukus į ausis, ėjau link pajūrio.
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
Ėjau paplūdimiu. Buvo taip ramu. Išsitraukiau ausines ir pradėjau dainuoti savo mėgstamiausia dainą (pasileiskit dainą)
Be dainuodama momentui nusukau žvilgsnį į vandenį ir mano nelaimei pamačiau tai, ko tikrai nesitikėjau. Ten buvo žmogus, tačiau jis plūduriavo vandens paviršiuje veidu į vandenį.
Ups! Ten obraz nie jest zgodny z naszymi wytycznymi. Aby kontynuować, spróbuj go usunąć lub użyć innego.
Aš išsigandau. Sustingau vienoje vietoje ir pabikavau. Nežinojau ką daryti. Aš tik stovėjau ir žiūrėjau į jį. Galiausiai, kažko stumiama priekin, nusiėmiau megstinį, nusioviau batus ir numetusi telefoną su ausinėmis pasileidau bėgti į vandenį. Kojos klimpo šlapiame smėlyje, džinsai, su kuriais buvau, traukė man kojas, o šaltas vanduo gėlė visus kaulus. Nepaisant to, aš sugebėjau nuplaukti iki vaikinuko, apsukau jį ir pradėjau tempti link kranto.
Jis sunkus. Jo kūnas prisispaudęs prie manęs tempia mane į dugną, tačiau aš nepasiduodu. Iš visų jėgų iriuosi į priekį.
Štai, aš jau visai arti kranto. Ir ties šia mintimi mano kojos palietė smėlį. Aš paėmiau vaikino rankas, užsimečiau jį sau ant nugaros ir pradėjau eiti link kranto. Jis tikrai labai sunkus. Mano kojos linksta. Aš suklumpu, bet atsistojusi einu toliau.
Krantas. Paguldžiau vaikinuką ant nugaros ir prisiminusi septintos klasės kursą, kaip reikia gaivinti žmogų, bandžiau atgaivinti skenduolį. Po kelių stiprių jo krūtinės paspaudimų, jis pradėjo kosėti vandeniu. Jis atsipeikėjo. Prišokau prie jo. Padėjau jam atsikelti.
- Palauk šiek tiek. Aš greitai. - tariau ir nubėgau prie savo daiktų.
Grįžusi prie jo, apklojau jį savo megstiniu ir jau ruošiausi skambinti greitajai, kai jis tarė:
- Neskambink niekam.
Jo balsas buvo ramus, bet kartu ir pilnas nerimo.
- Kaip Tu jautiesi? - susirūpinusi paklausiau.
- Kas mane ištraukė?- jis praignoravo mabo klausimą ir uždavė savąjį.
- Tai dabar nėra svarbiausias dalykas. Geriau pasakyk kaip Tu. Kur Tavo drabužiai?
- Man šalta.
- Ta prasme Tu manęs bent klausai? Ar Tau visiškai nesvarbu ką aš kalbu? Aš šiaip nerimauju.
- O aš Tave pažįstu, kad priverčiau Tave nerimauti?
- Na, tuomet atsiprašau, kad aš nerimavau ir Tave iš vis iš ten ištraukiau. - pasipiktinus jam tai išrėkiau. Atsistojus nuėjau pasiėmiau savo sportbačius, telefoną su ausinėmis ir pledą, kurį buvau pasiėmusi, kad ilgiau pabūti paplūdimy.
Ėjau pro vaikinuką. Jis sėdėjo apsiklojęs mano megztiniu. Aš buvau ant jo pikta, tačiau tuo pačiu man jo buvo šiek tiek gaila, tad apklojau jį savo pledu ir nuėjau savo keliais.
