Kitokia istorija

XXXI DALIS

Keliavau parko takeliu. Viskas buvo taip gražu. Ant siuoliuko sedėjo senyva pora. Jie vienas į kitą žiūrėjo su didžiule meile bei laikėsi susikibę rankomis. Neyoli jų, lakstė trys vaikai žaizdami gaudynių. Tačiau kad ir kokia būtų nuostabi aplinka, mano viduje siaučia baisi audra, kuri stengiasi iš visų jėgų prasiveržti.

Eidama daug galvojau apie vaikinus. Per neilgą laiką, jie tapo man svarbūs. Nežinau kidėl. Gal priežąstis yra tame, kad draugų neturėjau praėjusioje mokykloje. Visada buvau nematoma, o jei kas nors pastebėdavo, buvau išjuokiama. Aš buvau susitaikiuso su vienatve. Buvau pasiryžusi tokia ir likti. Vienintelis dalykas, kurio tikėjausi iš gyvenimo, buvo surasti Marką ir Tobį. Daugiau nieko. Aš nenorėjau daugiau draugų, nes nenoriu kentėti jiems išvykus. Nenorėjau prisirišti prie nieko, net prie mamos. Aš žinau, kad po dviejų metų ir su ja teks išsiskirti ir visa tai man nedavė ramybės.

Akyse ėmė rinktis ašaros. Aš mėginau jas sulaikyti, tačiau man nepavyko. Aš pravirkau. Ir taip ašarojau iki kol grįžau namo. Namuose atsiradau tik 18 valandą. Mama jau turėjo būti namuose. Norėjau su ja pakalbėti, norėjau išsiverkti ir pajusti ką tai reiškia tikri mamos ir dukros santykiai.

Pravėrusi duris išgirdau riksmus. Peržengusi namų slenkstį pastebėjau mamą ir savo tėvą. Jie vienas ant kito rėkė. Negirdėjau viso pokalbio, bet esmė, jei neklystu, buvo ta, kad tėvas nenorėjo, kad aš ir mama turėtume jo pavardę, mat jam tai daro didžiulę gėdą. Mama gynė savo nuomonę, tačiau galiausiai gavo antausį ir žodžius "Tu tik pasileidelė, trokštanti šlovės". Tai taręs jis apsisuko ir praėjęs pro mane kaip pro sieną išėjo.

Tiesiu taikiniu nubėgau prie mamos. Ji verkė. Jai skaudėjo. Aš ją smarkiai apkabinau ir mėginau paguosti. Jaučiau, kaip mamos jaučiamas emocinis skausmas pereina man. Tai buvo nepakeliama. Mes "persibarikadavom" ant sofos ir kalbėjom. Kalbėjom apie viską. Apie jos santykius su tėvu, apie mane, apie mano mokyklą ir net apie mano problemas. Buvau nustebusi, kiek daug per vieną vakarą sužinojom viena apie kitą. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad mama užmigo ant sofos. Vėl. Aš apklojau ją antklode ir nupėdinau į savo kambarį.

- Markai. Ką man daryti? Aš nenoriu jų skaudinti, tačiau ir pati nenoriu likti įskaudinta. Kaip norėčiau, kad dabar būtumei šalia. - su šia mintimi ir nuėjau miegoti.

Rytas. Saulė spigina pro neuždengtą langą. Mamos garsiai leidžiama muzika man eina per ausis ir aš negaliu daugiau užmigti. Susivėlusi ir nesusitvarkiusi nusileidžiu į pirmą aukštą. Pirmas vaizdas iš ryto mane autrikdė bet kartu ir šokiravo. Mama šoka su šluota ir tvarkydama namus dainuoja.  Pamačiusi mane, pribėga ir priverčia šokti kartu.

Nepatikėsit, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai taip smagiai leidau laiką su mama. Mes šokom ir dainavom, ir vėl šokom ir dainavom, ir taip geras 20 minučių. Taip pat, kaip gi be pusryčių? Po vakarykščio mano gimtafirnio buvo padilikęs tortas, kurį valgėme pusršyčiams.

Na, kaip čia pasakius "valgėme"? Greičiau rungtyniavom, kad greičiau ir smarkiau išvolios kitos veidą jame. Tai buvo linksma. Mes elgemės kaip maži vaikai, tačiau būtent tuomet ir jautemės laimingos.

- Ši mano diena, priklauso tik Tau, Luna! - šuktelėjo mama, su prikibusiu rožiniu torto glaustu prie plaukų bei prie smarko, rūbų ir šiaip prie viso veido.

"Myliu Tave, mamyte" - pagalvojau ir puoliau jai į glėbį.

Štai kaip prasidėjo mano keistos dienos bei tragiško vakaro rytas