All Or Nothing [Z.M fanfiction] BAIGTA

Untitled Part 2

...Kai man kelią pastojo Kerė.

-Nevėkšla,-nusikvatojo ji,-Aš žinau, kodėl tave paliko mama. Žinai kodėl? Nes visi žino, jog tu esi šlykšti. Tu niekam nepatinki, todėl gali neždintis iš kur atėjusi.

Priėjusi arčiau manęs kelis kartus mane stumtelėjo. Kai mano nugara buvo jau atsirėmusi į spintelę, blondinė pasilenkusi sušnypštė "Tu esi niekas!" Mano akyse pradėjo kauptis ašaros, kai visi ėmė iš manęs juoktis. Bet pro ašarotas akis pamačiau Letę, kuri stvėrė Kerei už plaukų ir atplėšusi ją nuo manęs, stipriai pastūmę.

-Dar kartą tave pamatysiu prie Karin, tu nustebsi ką aš galiu padaryti!-sušuko Letė.

Kerė atsistojo nuo grindų ir nusivaipiusi nuėjo siūbuodama savo užpakaliu. Letė mane stipriai apkabino, bet aš tik atsitraukiau.

-Nieko ji blogo nepadarė, tad nekreipk į ją dėmesio.

Nusišypsojau ir patraukiau į pamokas, nors dabar norėjau būti savo kambaryje ir verkti. Pamokose visi juokėsi ir tyliai šnabždėjosi tad stengiausi likti stipri.

Per pietų pertrauką ant padėklo padėjau bliūdelį burokėlių sriubos ir ėjau lėtai link tuščio stalelio, kai nugaroje pajaučiau stiprų stumtelėjimą. Mano padėklas apvirto ir sriuba išsipylė ant mano drabužių. Atsisukusi pamačiau Kerė. Valgykloje esantys mokiniai ėmė kvatoti.

-Ups,-tarė ji.-Nereikia pagalbos?

Ji ištiesė man servetėlę, tikėjausi, kad ji man padės, bet kai jau su ja ėmiau valyti kaklą pajaučiau kažką glitaus. Visi dar labiau pratrūko kvatoti. Mano skruostais ėme riedėti ašaros, tad daugiau neiškentusi išbėgau iš valgyklos. Atsiradusi merginų tualete pamačiau Letę.

-Nesakyk, kad tai padarė toji kalė!-sušuko ji.-Aš jai parodysiu kas atsitinka, kai kažkas lenda prie tavęs!

-Lete, nereikia,-išspaudusi šypseną paėmiau jai už rankos-Tiesiog surask ką man apsivilkti.

-Tu nori, kad tau duočiau savo drabužių?!-suplojusi iš džiaugsmo rankom sukrykštę Letė.-Palauk čia ir niekur nedink.

Praėjus 10 minučių sugrįžo Letė su drabužiais ir juos man davusi, patraukiau į kabiną. Užsitraukiau aptemptus džinsus, per galvą užsidėjau marškinėlius ir išėjau pasirodyti Letei. Pamačiusi mane, švilptelėjo ir priėjusi nuvalė klijus nuo mano kaklo. Iš savo kuprinės išsitraukė makiažą.

-Aš prašiau tik drabužių, nenoriu dažytis,-sustabdžiau jos ranką.

-Karin... Paskutinį kartą...-zyzė ji.-Galėsiu tau duoti kokią paslaugą, kai tau jos reikės.

-Gerai, paskutinį kartą,- sumurmėjau.

Ji tik nusišypsojo ir ėmė darbuotis. Baigusi, žvilgtelėjau į veidrodį ir jaučiausi pirmą kartą gražiai.

-Kaip norėčiau pamatyti visų veidus, kai tave pamatys. Todėl turėsi man viską papasakoti.-nusijuokė Letė.-Marš į pamoką.

Linktelėjau ir išskubėjau kabineto link. Kai įžengiau į vidų, visų žvilgsniai susmigo į mane. Mokytojos dar nebuvo tad atsisėdau į laisvą vietą šalia vaikino. Mano skruostai degė dar labiau kai kažkas sušvilpė. Žvilgtelėjau į šalia esantį juodaplaukį vaikiną, kuris vėrė mane žvilgsniu ir jį atpažinus labiau nuraudau- juk tai Zayn.

-Sakiau, jog taip apsirengusi atrodai gražiau,-tarė Zayn.

-Na ačiū, bet daugiau nežadu taip atrodyti, nes draugė per daug džiaugėsi mane puošdama,-šyptelėjau.

-Manau, kad galėtum taip dažniau rengtis.

-Hm...ne, man nepatogu, nes nenoriu, kad visi matytų to ko aš nenoriu.

-Neturėtum slėpti savo grožio, be to tu nerodai visko.

Tiesiog šyptelėjau ir nusisukusi laukiau pamokų pabaigos. Pasibaigus pamokoms ir išėjusi iš klasės, mane pasitiko švilpimai, žvilgsniai, ir merginų apkalbinėjimai. Pamačiusi mane Kerė jos akyse atsirado pyktis ir gal net truputi baimės. Prunkštelėjusi nuėjau į vaiknamį ir nusivaliusi veidą, bei persirengusi, laiką praleidau lauke skaitydama knygą. Grįžusi į kambarį nuo žemės paėmiau baltą lapą, kuriame buvo parašyta "TAI DAR NEPABAIGA. LAIKYKIS BUROKĖLI". Atsidusau, nesuprantu ką aš jai padariau tokio, kad užkliuvau. Nusipraususi ir persirengusi, atsiguliau į lovą. Nesulaukusi Letė užmigau.

Prabudau nuo blogo sapno, žvilgtelėjusi į Letės lovą ji nebuvo grįžus. Tad išlipusi iš lovos nusiprausiau, susišukavau plaukus, ir apsirengiau ilgą megztinį, bei kelnes. Nusileidusi žemyn papusričiavau ir per lietų stengiausi greičiau pasiekti mokyklą, bet pravažiavusi pro mane mašina aptaškė mane purvu. Visi kas tai matė ėmė kvatoti. Jaučiausi siaubingai, kai kiti išsitraukė mobiliuosius mane fotografavo. Ta mašina kuri mane aptaškė, sustojo šalia manęs ir pro pravirą langą išlindo....